Diktantai kūnui ir sielai

Prieš atostogos visą savaitę mūsų gimnazijos vyresni ir vyresnieji mokiniai kartu su mokytojais, auklėtojais tvarkė savosios mokyklos aplinką. Pradinukai taip pat prisidėjo, jie ėjo į kapus, patvarkė apleistus kapus, uždegė žvakutes. Administracija ir kiti savanoriai penktadienį važiavo prie Mirono koplyčios. Ten taip pat buvo ką švarinti. Taigi savaitė prieš atostogas buvo darbinga, kupina gerų emocijų, nes ir oras buvo nuostabus. Užfiksuotais vaizdais sugrįžkime į Talką...

Artėjant tyliai ir ramiai liepsnelių šventei Vėlinėms, norisi surasti tekstų, paliečiančių ir protą, ir sielą. Po ilgų paieškų, manau, radau du. Pirmasis tekstas Rėjaus Bredberio ( romano „Pienių vynas“, išgarsinusio rašytoją visame pasaulyje). Antrasis – Dzūkijos krašto poeto Alfonso Maldonio, kuriam 2009 spalio 11 dieną visi kartu Novoplentos kaime atidengėme koplytstulpį. Paskaitykite.

Rėjus Bredberis

Diena ir naktis. Vasara ir žiema. Sėja ir pjūtis. Gyvenimas ir mirtis - štai kas iš esmės yra Vėlinės. Viskas viename. Vidurdienis ir vidurnaktis. Gimimas. Tarsi išsitiesi paslikas, apsimesdamas negyvu kaip šuo. O paskui vėl pašoki ir skalydamas bėgi per mirties tūkstantmečius. Kiekviena diena yra Vėlinės, kiekviena naktis. Kiekviena tamsi naktis baugina, kol pagaliau apsipranti su ja, pasislepi nuo jos kokiame nors miestelyje ar nedideliame mieste, kur gali pailsėti, atgauti kvapą.

Ir pradedi gyventi ilgiau, turi daugiau laisvo laiko, ir tada išstumi mirusiuosius, įveiki baimę ir galiausiai pasilieki tik vieną dieną metuose pagalvoti apie naktį ir apie aušrą, pavasarį ir rudenį, gimimą ir mirtį. Ir visa tai veda į vieną. Prieš keturis tūkstančius metų, prieš šimtą metų, šįmet, visuose pasaulio kraštuose švenčiama ta pati šventė...

Alfonsas Maldonis PILNATVĖ

Ištirpsta kaip sena karta

Ramių laikų nepastovumas.

Bemintė laimės valanda

Ir josios vaikiškas dosnumas.

Viena mažėjanti erdvė,

Kitos bauginanti naujovė,

Kuri visiem kol kas gyviem,

Vylingai šviesti nepaliovė.

Nuvys žolė - užaugs kita.

Nutils lakštingala - greta

Išgirsi volungę ar griežlę,

Ar vanagą kai ratą rėžia

Virš krūmų, miško pakraščių

Ir klykauja balsu gūdžiu.

Greta giesmė, greta auka.

Greta pradžia ir pabaiga,

Blyškių svajonių maišatis

Po apakimo, smilgų gaisro,

Ir atsisakymo, ir geismo

Dar tebeplėšoma širdis.

Ir pradėti žmonių darbai,

Iš rankos perduodami rankon,

Ir mintys, lyg ugnies stulpai,

Iškylančios į tuščią dangų.

Ieškojimas visų gijų,

Kurios mus jungia ir sukausto,

Ir supratimas, kad krauju

Neužgesinsi laiko skausmo.

O pilkas paukšti, tu suki,

Suki po rato ratą vėlei

Ir savo juodoje aky

Neši ir manąjį šešėlį.

Ir tu esi visos būties

Didžios teisybės dalelytė,

Kurios negalim kaip širdies

Išskirstyti ir padalyti.

Nuvys žolė - užaugs kita,

Nutils lakštingala - greta. Švarinimosi savaitė... (nuotraukos R. Jomanto)