Skaitinys apie Meilę

Kuo skiriasi draugystė nuo meilės?

... Meilė niekada nesibaigia...(Šv. Raštas)

Ankstyvą rytmetį ant raudonos orchidėjos nutūpė gražuolė plaštakė. Ji ilgesingai žvelgė į rasotą orchidėjos žiedą ir įsidrąsinusi paklausė:

― Sakykite, gražioji gėlele, kuo skiriasi draugystė nuo meilės? Aš taip ilgai skrajojau, ieškodama atsakymo į šį klausimą, bet taip ir nesugebėjau jo rasti.

Orchidėja, ką tik pabudusi iš saldaus miego, švelniai pasirąžė ir atsakė:

― Būk gerutė, palūkėk akimirką, aš tau tuoj papasakosiu vieną istoriją, kurią man anądien pasakojo daug tolimų kraštų aplankęs vieversys. Tad įdėmiai klausykis.

„ Dievo dovanotų sparnų dėka aš daug keliavau ir daug mačiau. Regėjau visko: ir plačių suaugusiųjų šypsenų, ir ašarotų vaikų veidų. Kiekviena diena man suteikdavo galimybę pažinti šį Aukščiausiojo tvarinį – pasaulį – ir išmokti naujų dalykų. Dienos bėgo greitai, ir aš leidau jas vėjavaikiškai. Bet vieną rytą, atsibudęs šalia apipelijusio obuolio, pajutau skilvelyje kažkokią tuštumą. Su kiekviena akimirka tuštuma vis didėjo ir didėjo. Negalėdamas jos ištverti, nutariau skristi aplankyti draugų, gyvenančių, kaip daugelis sako, meilės mieste Paryžiuje.

Praskridęs pro didįjį Eifelio bokštą, nutūpiau Eliziejaus laukuose. Nedrąsiai apsidairiau ir saulės atokaitoje išvydau sėdint du mažylius – berniuką ir mergaitę. Abu sėdėjo murzini ir laimingi laižė milžinišką saldainį. Staiga mergytė suklykė. Šalia jos ropojo didelė gyvatė. Bijodama ir krustelėti, mažoji išraiškingu žvilgsniu pažvelgė į savo draugą. Tą akimirką berniukas pasiryžo padėti: staigiai šoko į šalį, pasiėmė pirmą pasitaikiusią šaką ir drąsiai žengė gyvatės link. Šioji, tikriausiai nesitikėjusi tokios įvykių raidos, tik piktai sušnypštė ir nuvinguriavo seno kelmo pusėn.

Nesu sentimentalus, tačiau tą akimirką gerklę tarytum koks gumulas užspaudė. Nebegalėdamas tverti, nusprendžiau skristi prie Senos ir atsigerti vandens. Likus keliems žingsniams iki upės, išgirdau nuostabią melodiją: jauna moteris, švelniu balsu dainuodama lopšinę, migdė savo mažylį. Kažkokios jėgos paveiktas sustojau. Mačiau, kaip mažylio motina šypsosi. Taip šypsosi tik tekėdama saulė: ramiai, švelniai, mylinčiai. Galvoje viskas pradėjo suktis – vaikai, gyvatė, motina su kūdikiu, giesmė. Nualpau.

Kai atsipeikėjau, priešais mane sėdėjo senas varnas. Pajutęs, kad aš žvelgiu į jį, atsisuko ir švelniai nusišypsojo. Norėjau klausti, kas jis toks ir ką čia darąs, bet jis žvilgsniu mane nutildė ir tarė:

― Nugyvenau daugybę gražių amžių, regėjau daug įvykių, patyriau gausybę įvairiausių pojūčių, tačiau niekada nejutau nei meilės, nei draugystės.

Jis atsisuko į mane ir paklausė:

― Žinai, kas tai yra?

Nieko nesuprasdamas papurčiau galvą. Varnas tęsė:

― Gal taip niekada ir nebūčiau sužinojęs, kas tai, jeigu vieną dieną nebūčiau sutikęs jo, - ir senelis sparnu parodė į pusamžį vyrą, lig kelių įbridusį į vėsų Senos vandenį, - jis čia ateina kiekvieną dieną tokiu pat metu, nesvarbu, koks metų laikas ar oras. Lėtai įžengia į upę ir karštu žvilgsniu žvelgdamas į tolį šnibžda žodžius. Eik arčiau, pasiklausysi.

Nedrįsau prieštarauti. Atsargiai prisėlinau prie vyriškio ir išgirdau tyliai, bet su kažkokia keista vidine ugnimi tariamus žodžius:

― „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi. Meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia...“

Tą akimirką viskas pasikeitė. Staiga viską suvokiau: dainuojančią moterį, žaidžiančius vaikus, šį, priešais mane stovintį vyrą. Supratau, ką jaučiau sklindant iš jų, - meilę ir draugystę.“

Čia orchidėja nutilo.

― Nebeprisimenu, ką toliau pasakojo vieversys, - tarė ji. – Tik jam tariant šiuos žodžius sužinojau, kas yra draugystė: ji atsiranda ten, kur gyvena nuolankumas ir nuolaidumas. Žmonės, kuriuos gali vadinti draugais, geba tave girdėti, net kai tu nekalbi. Prisimeni tą mergaitę ir berniuką? Juos jungia pasitikėjimas ir tikėjimas vienas kitu. Draugystė – tai ištikimybė sau pačiam ir žmonėms, esantiems šalia tavęs.

Plaštakė nedrąsiai paklausė:

― O kas yra meilė?

Gražioji gėlė nusišypsojo:

― Tu pati turi surasti atsakymą į šį klausimą. Ieškok jo gamtoje, paukščių čiulbesy, savyje. Ieškok jo kiekvieną dieną, minutę, akimirką. Siek, kad jis taptų tavo gyvenimo tikslu. Tik pati jį atradusi galėsi išsaugoti amžiams. Aš galiu pasakyti tik tiek, kad meilė nuo draugystės skiriasi tik vienu žingsniu – pasiaukojimo žingsniu. Nužengęs jį, iš draugystės lopšio pereini į meilės pievą.

Plaštakė suskubo. Ji žinojo, kad teturi vieną dieną surasti šiam atsakymui. Padėkojo orchidėjai ir nuskrido. Orchidėja likusi viena svajingai nusišypsojo. Vakar ji girdėjo, kaip pro šalį einantis žmogus sakė, kas yra meilė. Ji žinojo, kad kažką mylėti galima net nedraugaujant su juo, žinojo, kad meilė, kaip lietus sausros periodu, suteikia džiaugsmo, pilnatvės, visa atnaujina, suvokė, jog reikia labai labai norėti, kad meilės objektas būtų laimingas, saugus, linksmas. Ši gėlė buvo girdėjusi, kad galima mylėti žmogų, saulę, lietų, paukštį. Orchidėja jau seniai mylėjo vėją, kas rytą taršantį jai žiedlapius, bet niekada nesikalbantį su ja. Ir nors šiai gražiajai gėlei gyventi buvo belikę vos kelios valandos, ji žinojo viena: „Meilė niekada nesibaigia“. Juk Dievas yra Meilė...