Apie patriotizmą ir medieną

„LIE–TU–VA! LIE–TU–VA! LIE–TU–VA!“ – būtent šį žodį skanduoja tiek jaunimas, tiek vyresni mūsų tautiečiai. Bet skanduoja tik tada, kai serga už Lietuvos krepšinio rinktinę Pasaulio čempionate. Tada mes lyg ir vieningi, lyg ir imame tikėt, kad nors ir maži, bet galime daug, kad išties esam broliai ir seserys. Bet kiek laiko tai trunka? Atsakymas paprastas: kol čempionatas baigiasi.

Paskui vėl nuolat kalbam, kaip čia, Lietuvoje, negerai, kaip sunku, ir kad išeitis tik viena – bėgti į užsienį, nes ten juk visada kažkas mūsų laukia, ten aukso kalnai pažadėti, ten uždirbsi daugiau, gyvensi geriau ir jokio vargo nematysi. Tik ar tikrai taip manyti protinga ir teisinga? Nejau tikrai Lietuvoje nieko gero nebėra? Nejau protėviai laisvę krauju paženklino vien tam, kad dabar mes nuo jos bėgtume? Nejau emigruojantiems net nekyla dilema: likti Lietuvoje, uždirbti mažiau, bet žinoti, kad čia turi teises, esi saugus ir esi namuose, ar išvažiuoti, lenkti nugarą svetimiems ir suprasti, kad ten Tavęs tikrai niekas nevertins taip, kaip vertina vietinius, suprasti, kad visada ir liksi svetimšalis, imigrantas, tačiau uždirbsi daugiau nei Lietuvoje?

Kas yra žmogus be tėvynės? Išsižadėti ir niekinti tėvynę lygu išsižadėti motinos, o išsižadėti savo šaknų tas pats, kas išsižadėti savęs. Elementarus pavyzdys: kas nutinka su medžiu, kurį nupjauna palei šaknis? Tai ne medis, tai – malka. Mediena, kuri vėliau virs kokiu nors baldu, kurio pagrindinė ir vienintelė funkcija bus tarnauti šeimininkui iki tol, kol visiškai susidėvės; vėliau jis bus išmestas be jokio gailesčio. Arba nupjautas medis gali būti tiesiog sudegintas tam, kad kažką sušildytų, atiduodamas visą save. Tas pats ir su žmogum – kas Tave gali gerbti ir vertinti, jei pats savęs nevertini?

Jei išsižadi savo šaknų, tai Tu nebe medis, Tu – tik lenta. Stereotipai -žudikai

Tai turbūt skamba naiviai, bet aš vis tiek noriu, kad susimąstytumėte, atsikratytumėte tų kompleksų, nustotumėte niekinti ir gėdytis savęs, iškeltumėte galvą ir su pasididžiavimu pasakytumėte: „AŠ - LIETUVIS“.

Norint būti gerbiamam, pirmiausia reikia pačiam pradėti save gerbti. Skamba paprastai, bet atsikratyti mums primesto, į kraują dirbtinai įauginto savęs niekinimo ir nepilnavertiškumo komplekso – ne taip jau lengva. Bene kasdien išgirstame tautiečius juokaujant (arba ne), kad lietuvis džiaugiasi, kai kaimyno tvartas dega arba kad lietuvio mėgstamiausias patiekalas – kitas lietuvis. Iš kur atsirado tokie posakiai?

Paprasta: norint sunaikinti tautą, pirmiausia reikia ją supriešinti, įtikinti, kad ji nevieninga ir niekam tikusi. Ir kai tuo patikima, pradedama savęs gėdytis, garbinti viską, kas užsienietiška, ir visai nesvarbu, kad tai būtų pats kvailiausias dalykas pasaulyje, svarbiausia – kad tik nelietuviškas. O kai tauta nevertina savęs, tada jos nebevertina ir kiti. O tuomet ir pasidaro paprasta ją sunaikinti.

Lietuviai nebuvo tokie jau blogi, nesidžiaugė svetimo nelaimėm, tokį požiūrį mums tiesiog įskiepijo tie, kurie norėjo, kad Lietuvos vardas būtų ištrintas iš pasaulio žemėlapio (kalbu apie Sovietų Sąjungą, kurią vis dar liaupsina vyresnio amžiaus žmonės) ir tai beveik pavyko, tik gal ne visai taip, kaip planavo Rytai. Dabar jau nebe prievarta, tačiau garbiname Vakarus. Vakarų Europos kultūra mums utopija, siekiamybė, tiesiog nuostabus fenomenas, kurį būtinai reikia kaip nors mėgdžioti, stengtis būti kuo panašesniems į vakariečius. Nes, anot „žinovų“, jų kultūra ir istorija – tiesiog tobula, ne tokia kaip Lietuvos...

Absurdas, tačiau taip ir gyvename. Supanašėti, išsižadėti savęs, tapti daiktais, kažkieno įrankiais, pasekėjais – atrodo – mūsų vienintelis tikslas. Gėdytis reikėtų būtent to, kad leidžiamės sunaikinami, o ne to, kuo esame, nes esame nuostabūs ir unikalūs, kaip ir kiekviena tauta. Tereikia tuo patikėti.

Agnė Dukštaitė, 12 kl.