1991 – 2011 metai. Laisvės metai...

  • Paskelbė :
  • Paskelbta: 2011-01-11
  • Kategorija: Renginiai

Šiemet švenčiame jau dvidešimt metų po kruvinųjų Sausio įvykių. Šia tema vyksta diskusijos televizijos ir radijo laidose, rašomos ir leidžiamos knygos, kuriami filmai, vienas po kito į Anapilį iškeliauja gyvieji tos nakties liudytojai. Išaugo nauja karta – jiems laisvė – tai kasdienybė, už kurios kokybę yra atsakingi tik patys. Siūlome paskaityti labai nuoširdų interviu su dėstytoja, rašytoja Vanda Juknaite.

Tai iš tiesų vienas nuoširdžiausių liudijimų – paprastas, šiltas, jautrus. Išgyventas kiekvienas apibendrinimas, nėra nei ironijos, nei perdėtos kritikos. Kitoks. Žinoma, rašytoja kalba ir apie problemas, tačiau nieko nesmerkia, nekaltina, nebado pirštu.

Išvada: lietuviai, mylėkite save, vienas kitą ir savo šalį – Lietuvą. Neabejokite, kad Laisvė yra aukščiausios prabos vertybė. Už ją kovoti ir mirti yra daugiau nei kilnu ir garbinga.

Siūlome ir jums perskaityti šį pokalbį. Savaitės pokalbis. Vanda Juknaitė: Pamatinis Lietuvos laisvės klausimas

Nepriklausomybės dvidešimtmetį, laisvės sampratą kasdienybėje, pakitusius tarpusavio santykius, savivertės klausimą ir su mūsų gyvybinėmis galiomis susijusį namų jausmą „Bernardinai.lt“ pakvietė rašytoją, dėstytoją, Nacionalinės premijos laureatę Vandą Juknaitę. Šis pokalbis pratęsia ciklą „Dėkoti už laisvę“. Rašytoją kalbina Gediminas Kajėnas.

Praėjusiais metais minėjome Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį, šiemet – Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metus. Dvidešimt naujosios Lietuvos istorijos metų – išaugome paauglystę, bet iki brandos dar toli. Kaip Jūs vertinate šiuos du dešimtmečius?

Norint vertinti šiuos dudešimtmečius tenka apžvelgti, kas per juos įvyko tavo pačios gyvenime. Kai naktį galvoji apie tai, atrodo, praėjo ne du dešimtmečiai, o penkiasdešimt metų. Tiek daug buvo visko. Gal svarbiausia – atsivėrusios sienos, kritusi geležinė uždanga išgelbėjo vaiko gyvybę. Galėjai skambinti į visą pasaulį, galėjai išvažiuoti, galėjai gauti vaistų. Vos prieš dvidešimt metų tai buvo neįmanoma. Mums teko bendrauti, asmeniškai ar per draugus su Vokietijos, Anglijos, Šveicarijos, Amerikos, Švedijos, Gruzijos, Rusijos, Izraelio gydytojais. Stebėtinas dalykas, kaip paprasta buvo susikalbėti skirtingų tautų, skirtingų kultūrų žmonėms. Visai nepažįstami žmonės buvo pasirengę padėti. Tada patyriau, kaip vienodai žmonės supranta esminius dalykus. Ir šia, ir daugybe kitų prasmių tai buvo pasaulio įgijimo laikas.

Kokių pozityvių pokyčių mūsų visuomenėje per šį laikotarpį galėtumėte išskirti?

Labai įstrigo antroji para po sausio įvykių 1991 metais. Atvažiavau į Vilnių ieškoti galimybių paslėpti nuo armijos sesers sūnų, jis buvo šaukiamojo amžiaus. Troleibusas buvo sausakimšas, truktelėjo, ir aš nukritau akiniuotam vyriškiui ant kelių. Jis nieko man nepasakė, palaikė, padėjo atsistoti. Įprastas bendravimo būdas troleibusuose tais laikais buvo šiurkštus: kur grūdiesi,anu prochodi vperiod, davai podvinsia.Iš žvilgsnių, iš veidų buvo justi pasikeitęs santykis. Mes čia gyvenom, bet nebuvom savo žemės šeimininkai. Per tą naktį mes jais tapome.

Ir dar buvo vienas sukrečiantis pamatymas. Rašant apie mirties bausmę teko lankytis Lukiškėse gal apie1993/94 metus. Gavau apsaugą, du kariškius. Nuteistieji buvo už geležinių durų ir už storų metalinių grotų. Mane perspėjo, neprieikit per žingsnį prie grotų, nieko iš jų neimkit ir nieko neduokit, kad jie jūsų nepasiektų. Prieš metus vėlį Lukiškes pakvietė kunigas Arūnas Peškaitis pokalbiui su nuteistaisiais iki gyvos galvos. Sargyba liko už koplyčios durų. Po Mišių brolis Arūnas išėjo pas kitus kalinius.Su dvidešimt penkiaisypatingaipavojingais recidyvistais mes likom vieni, aš ir keli, gal trys Bernardinų savanoriai.Mesbuvome palikti patys sau.Palikti patys sau susitvardyti – aš sutvardyti savo baimę, jie sutvardyti savo agresiją. Tai buvo jau kita valstybė, kita epocha ir kita civilizacija.

Laisvė – matyt, tai ir dovana, ir didžiausias iššūkis. Ar pavyksta mums šiandien atsakingai elgtis su savo laisve?

Neseniaiskaičiau,jog mokslininkai, tyrinėdami bičių regėjimą, nustatė, kad jos mato visai kitokį pasaulį irkitas spalvas.Tame pasaulio regėjime, kokį turiu, laisvė yra metafizinis dydis. Jos dovana susieta su pareiga spręsti pačiam, pačiam išreikšti savo žmogišką esmę. Kai mes bėgame nuo laisvės, mes bėgame ne tik nuo savo pačių menkumo, bet ir nuo savo pačių akinančios šviesos. Tokie įvykiai kaip Baltijos kelias atsitinka rečiau nei kartą per šimtą metų. Virstančiam globalizuotu kaimu pasauliui tai yra esminis įvykis, galimybė, būdas sunkiausias situacijas spręsti taikiai. Tie, kurie šiandien bėga iš Lietuvos,iš tikrųjų bėga nuo ateities, nors šiandien atrodo, kad jieaplenkia mus, liekančius čia galynėtis su savo silpnybėmis ir netobulumais.

Laisvėje mes pritrūkom jėgų pripažinti pačius save. Uždaviniai, kuriuos turėjome įveikt, buvo tokie dideli, kad patys sau pasirodėme nepakankami. Kai užsimirštu ir pradedu galvoti, kokia netobula mūsų laisvė, primenu sau centrinio šildymo sistemą, prie kurios visi tebesam prijungti. Kai šalta, neįsijungsi, kai karšta, neišjungsi, vasarą trisdešimties laipsnių karštyje gyvatukas net čirškia, rudenį, kai dar nešildo, vos drungnas. Taigi, SISTEMA tebekvėpuoja mums į pakaušį. Šia prasme mes dvidešimt metųtebesirauname iš tos tikrovės ir įveikėme neįmanomus dalykus. Bet liko dar labai daug ką nuveikti. Todėl nėra labai sunku suprasti žmogų, kuris vietoj sunkios kasdienės kovos renkasi gyvenimą kitų sukurtoj gerovėj. Ypač tai patrauklu žmogui be tvirtesnės savivertės. Savivertės, asmens savigarbos klausimas yra šiandien pamatinis Lietuvos laisvės klausimas, svarbiausia mūsų energetinė, politinė, ekonominė, socialinė ir kultūrinėproblema.

Kalbate apie jaunus žmones, naujus jų iššūkius. Kaip manote, ar per dvidešimtmetį užaugusi karta yra subrendusi elgtis kaip laisvos asmenybės?

Laiko trukme mes susilyginame su tarpukario nepriklausomybe ir turime teisę klausti, ar išaugo mokytojų karta, kuri okupantų verčiama bendradarbiautivieningai atsistotų ir protestuodamasugiedotų Lietuvos himną. Ar mums Lietuva yra tamsiai mėlyno aksomo spalvos, kaip Laptevų tremtinių vaikui? Ją tokią mergaitė įsivaizdavo pagal lėlės suknelę. Žiūrėdama į pirmakursius lituanistus, drįsčiau atsakyti – taip. Jie kitokie, ir aš ilgai neradau žodžio, kaip apibūdinti tą kitoniškumą. Su jais nebereikia kūprintis. Ir jie patys, du trečdaliai, jau nebesikūprina.

Ar laisvės patirtis kaip nors išreiškiama ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje, kūryboje apskritai?

Šiuolaikinėje literatūroje, kaip ir visuomenėje, gal labiau reiškiamas laisvės išgąstis. Dažnai, gal net dažniausiai su ironijos atspalviu, kas patikimai liudija refleksyvųsantykį su tikrove: bijoma ir kartu bandoma nuo tos baimės atsiriboti.

Lietuvių literatūrainepriklausomybės metai taip pat buvo pasaulio įgijimo laikas.Jau dutūkstantaisiais, rengiantis Frankfurto knygų mugei Nidos seminare pamatėme visą būrį žmonių iš įvairių Europos šalių, kalbančių lietuviškai, norinčių ir galinčių verstibe kalbos tarpininkės.Apie sėkmę Frankfurte žiniapasklidožaibiškai. Man paskambino „Lietuvos ryto“ žurnalistė, klausdama, ar tai tiesa. Atsidurti tarp brandžių turtingų kultūrų ir patirti pripažinimą mums buvodidelis sukrėtimas. Aš instinktyviai paklausiau žurnalistės, kuo jūs vardu, skambino juk iš namų. Ji man atsakė:„Tai nesvarbu.“O buvo labai svarbu.

Ar, Jūsų manymu, šiandien Lietuvos intelektualai, menininkai pakankamai išsako savo poziciją visuomenei svarbiais klausimais? Ar visuomenėje jų balsas girdimas?

Buvo dvi ypač ryškios asmenybės, įsimąstę į savąjį laiką. Tai Vaidotas Daunys ir Gintaras Beresnevičius. Abiejų jų likimai susiklostė tragiškai. Dabar į jų vietą atsistojęs Liudvikas Jakimavičius. Visi šeštuoju pojūčiu nujaučiame, kad tai padidintos rizikos zona. Čia, žiniasklaidoj, visusdvidešimt metų tebeina fronto linija. Ne kartą esu pagalvojusi, kad šiaip jau žavi Sigito Parulskio eseistika dienraščio puslapiuose yra panaudojama v tiomnuju, bendram prasmės nuvertinimui. Žiniasklaidoje per dažnai žeminamas žmogus. Pažemintam žmogui laisvė yra tuščias garsas.

Ką Jums reiškia gyvenimas čia, namie? Kodėl taip svarbus yra savo žemės, savo žmonių, savo namų jausmas?

Taip atsitikdavo, kad kritiniais istoriniais momentais visbūdavau ne namie. Kai sušaudė muitines, buvome Kelne, per Maskvos pučą – Berlyne, per rugsėjo vienuoliktosios įvykius – Čikagoj. Taigi, buvo valandos, pusdieniai, dienos, kai turėjau laiko pamąstyti, ar galėsiu sugrįžti.

Nors tas klausimas buvo išspręstas jau 1991metais Kelne: kad ir numirti, bet namo. Tai supratom ne protu, oda ir kaulais. Namų jausmas yra susijęs su mūsų gyvybinėmis galiomis. „Migruojantys paukščiai“ papasakojo žmogui šią slėpiningą istoriją apie gimtųjų vietų šauksmą. Su ausinėmis, žinoma, jį girdi silpniau, bet gyvybės dėsnis tebeveikia ir negirdimas.

Kaip Jūs įsivaizduojate Lietuvos ateitį? Kokius, Jūsų manymu, gyvybiškai svarbius darbus būtina nuveikti čia ir dabar, kad ta ateitis būtų?

Nežinau, kodėl neturiu blogų nuojautų. Žinau, kad turime galvoti apie pavojus, kurie mums ateina iš mūsų pačių dvasios gelmių. Kad stovim ties savęs pačių praradimo riba. Bet aš galvoju ir apie tą grūdą,tą sėklą, iš kurios išaugo Baltijos kelias ir Sausio tryliktosios naktys. Juzefai Mačiokienei, etapu varomai Igarkoj į paskutinį nutrėmimą, rodos, ateitininkas Grėbliūnas pasakė: „Mačiokiene, daryk, ką nors, iš ten tu jau nebegrįši, tavo vaikui ten nebebus mokyklos.“ O kareiviai jau krauna jos daiktus į sunkvežimį. Ką gi ji begali padaryti? Tada ji priėjo prie NKVD karininko ir ištarė: „Aš esu Lietuvos karininko žmona. Mus veža ten, kur mano vaikui nebebus mokyklos. Padėkit man.“ Rusų karininkasapsisuko, kažkur nuėjo, grįžo su popieriais ir liepė išmesti jų daiktus iš mašinos. Tai vadinasi sulygti garbe. Žmogus gali ir tai.

Nepamirškite padėkoti autoriui
Ankstesnės naujienos