Advento renginys

  • Paskelbė :
  • Paskelbta: 2010-12-22
  • Kategorija: Renginiai

Turbūt nėra tokio mokinio ar mokytojo, kuris nelauktų kažko ypatingo, kažko šviesaus, viltingo ir labai slaptingo. Tas kažkas visai ant slenksčio, mes jau imame gyventi Kristaus atėjimo į šį pasaulį švente – Kalėdomis. Bet ar žinome, kaip jas pasitikti, kaip padengti stalą, ką ant jo sudėti, kaip burti, kaip spėti ateitį, kaip ir ką žaisti, žodžiu, kaip Būti. 9-12 klasių mokiniai, susirinkę į Advento renginį, ne tik pakartojo jau žinomas tiesas, bet sužinojo nemažai ir naujo. Apie Kūčių, Kalėdų ir ikikalėdinio laikotarpio Advento simboliką ir papročius pasakojo viešnios – bibliotekininkė O. Juozapavičienė, buvusi mūsų mokyklos mokytoja M. Barauskienė, poetė Aldona Kazlauskienė.

Keletas žodžių apie Adventą

Adventas - ikikalėdinis laikotarpis, susikaupimo, pasiruošimo Kristaus atėjimo į šį pasaulį šventei - Kalėdoms (žodis adventus lotyniškai reiškia artėjimą, atėjimą). Advento trukmė nevienoda. Jis prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas ir tęsiasi nuo 22 iki 27 dienų - iki Kūčių,- šiais žodžiais renginį pradėjo renginio vedėjai – mūsų mokyklos prezidentas Ignas Každailis ir MT narė Gintarė Savilionytė. Jie pristatė renginio viešnias, paprašė pasidalinti savo patirtimi, žiniomis, išgyvenimais. Vėliau patys organizavo įvairius burtus, žaidimus. Susirinkusiems į renginįišdalijo atvirukus su linkėjimais, paprašydami, kadlinkėjimus perskaitytų tikKūčių rytą ("Nekišk nagučių iki Kūčių, nes pavirsi "kleckučiu"").Be to, renginio dalyviams uždavė netikėčiausių mįslių, įminusiems įteikė prizų... O apibendrindami renginį linkėjo ramybės, gražių ir jaukių švenčių, apsuptiems mylinčių ir mylimų žmonių.

Tradicijos ir papročiai, kuriuos turime išsaugoti

Pirmoji pasakoti, dalintis savo patirtimi, išgyvenimais, susijusiais su gražiausiomis metų šventėmis, pradėjo bibliotekininkė Onutė Juozapavičienė. Ji prisiminė, kaip buvo sunku po karo, daug ko trūko, maistą, kurį šeima dėjo tiek ant Kūčių, tiek ant Kalėdų stalo, reikėjo užsiauginti. Jeigu metai buvo prasti, daug prastesni buvo ir valgiai. Bet daug kas priklausė ir nuo šeimininkų darbštumo, apsukrumo, sugebėjimų. Jeigu namų šeimininkė būdavo apsileidusi, tinginė, o kitą kartą gal ir neracionali, tai toje šeimoje šventės būdavo liūdnokos. „Mano mamytė buvo labai šeimyniška, todėl šios šventės mūsų šeimoje buvo pačios gražiausios“,- sakė ji. „Daug ko išmokta iš savo tėvelių, iš tų vaikų, su kuriais kartu augome, žaidėme, taip leisdami šaltus žiemos vakarus, juk tada „Maximų“, kompiuterių nebuvo. Dabar galima daug ko nusipirkti, todėl sunku ir patikėti, kad taip kažkada gyvenome“,- savo įspūdžiais dalijosi viešnia. Ją gražiai papildė ir buvusi mūsų mokyklos mokytoja, o dabar tiesiog Miglės iš dvyliktos klasės močiutė Marytė Barauskienė. „Vaikai,- kreipėsi ji,- pasninkas per Adventą turi būti visur. Jam paklūsta tiek maisto, tiek ir lovos reikalai (salėje nuaidėjo juokas). Kai aš augau, nebuvo nei močiučių, nei senelių, buvo dziedulis ir bobulė (ėmė pasakoti pasaką apie pupą, kuri užaugo iki dangaus). Nebuvo nei plotkelių, jos atsirado daug vėliau. Vyriausias šeimos narys visiems per Kūčias dalindavo duoną. Būtinai ant stalo turėjo būti devyni valgiai, tik dabar tas skaičius išaugo iki dvylikos, būtinai turėjo būti dviejų rūšių kisieliaus – spanguolių ir avižų, būtinai „kleckų“, aguonpienio (aguonos kirvio kotu ar kočėlu sutrintos)“,- apibendrino ji. Ji visiems salėje parodė šimto metų senumo molinį puodą, vadinamą „terla“, kuriame ir dabar pasiruošia aguonpienį.

Viešnios ne tik pasakojo, bet ir mokė žaisti, dainuoti, burti. Šokių mokytoja Neringa Vekeriotaitė pamokė šokti ratelius, visi kartu dainavome ne vieną kalėdinę dainą, žaidėme, būrėme. Muzikos mokytoja Stasė Maževičienė kartu su viešniomis, direktoriaus pavaduotoja padainavo keletą Advento laikotarpio dainų. Buvo visiems smagu.

Linkėjimai

Pačius nuoširdžiausius savos kūrybos posmus mums skaitė poetė Aldona Kazlauskienė. Ji mintimis nukėlė į Kalėdų rytą, kai skubėsime prie eglutės, nes po ja mūsų lauks Staigmena.

Mokyklos direktorius Almantas Jakimavičius visiems susirinkusiems dėkojo už šilumą, norą dalintis, už susikibimą rankomis. Taip, anot jo, perduodama tai, kas labai brangu, tai, kas jungia ir nenutrūkstama energija pulsuoja... Gražus ir prasmingas toks susikabinimas pasitinkant Naują pradžią. „Dabar XXI amžius, puikiai veikia ryšio technologijos, todėl vienas skambutis Seneliui ir saldi dovana jau keliauja pas jus. Pasitikite“,- kvietė jis. Iš tiesų skanus, kvapnus, didelis, baltu glaistu papuoštas tortas su užrašu „Linksmų švenčių“ pasiekė mus visus. Ačiū tau, Seneli.

REZIUMĖ

Prisimindami papročius, tradicijas, mes turtėjame. Jų laikydamiesi, tampame išmintingesni, doresni, pagaliau galime pabendrauti su tais, kurie išėjo Anapilin. Juk ir jiems ant Kūčių stalo dedame tuščią lėkštelę. Šią dieną susijungia tai, kas žmogui svarbiausia, - praeitis, dabartis ir ateitis. Kartais širdį užlieja nenusakomas jausmas – graudulys – gailestis, kad tai, ką tu turi šiandien, kitados negavo ar nespėjo pamatyti iškeliavusieji anapus. Jie taip troško to lengvesnio ir gražesnio gyvenimo; savotiškai kūrė kęsdami alkį, kopdami kaip į įsivaizduojamą laimės žiburį. Visai taip pat kaip ir mes. Mes į žemę atėjome tam, kad liudytume, tam, kad puoselėtume tai, kas palikta. Pagaliau, kad gerbtume savo protėvius ir save.

Tačiau kartais nutinka taip, kad Kalėdos prasideda ir baigiasi „Maximoje“, ieškant skanesnio kąsnio ar dovanėlių. Graudu, kad užmirštami tokie svarbūs dalykai kaip pasninkas, rimtis, susikaupimas.

„Šiuo Adventiniu renginiu norėjome savo mokyklos vyresniems mokiniams pasakyti,-svarstė viena pagrindinių iniciatorių, scenarijaus autorė, pavaduotoja ugdymui Vida Kalmatavičienė,- kad Kūčių, Kalėdų laukimas yra labai intymus, asmeniškas. Nors esame pavilioti vartotojiškos aplinkos ir laiko, tačiau atsilaikysime. Juk ne parduotuvėse, miestų aikštėse, ne puošnaus popieriaus traškesy... (tai tik pavidalai) yra Kalėdų stebuklas, o žmogaus sąmonė yra tikroji įvykio vieta. Čia prasideda Kalėdos“. Visi pagalvokime: ar galime padovanoti savo artimiesiems nemirtingumą, nuolatinę laimės būseną, gyvenimo kokybę užtikrinančią sveikatą, ramybę. Ar? Žinokite, kad iš dalies galite: „Bet kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, jis išgelbėjo mus Šventosios dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet ir iš savo gailestingumo. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, nuteisti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais“(Tit 3, 4-7).

Akimirkos iš renginio (nuotraukos R. Jomanto)Mokomės šoktiŽaidimai, burtai...Saldi dovanaVisiems gražių atostogų. Prisiminkite tai, ką visi kartu pakartojome...

Nepamirškite padėkoti autoriui
Ankstesnės naujienos