Šiandien Tarptautinė teatro diena

Kas man yra teatras?

pasinert ir tyliai tyliai
taip kad niekas nė mur mur

taip kad net savęs nemylint
išsinertum kur kitur

(Aidas Marčėnas)

Teatras - nuo Antikos laikų klestinti, tobulėjanti pagal konkretaus laikmečio žmones. meno rūšis. Šiuo metu teatras nebėra atviras ir nebylus, kaip buvo pačioje jo susikūrimo pradžioje. Dabar teatras - intymi, jauki vieta, kur žmogus atitraukiamas nuo tikrovės, panardinamas į svajų, pasakos pasaulį, bet kartu jis ir taip skaudžiai arti tikrovės, nes teatras - pats tikriausias mūsų realybės veidrodinis atspindys. Pradėsiu nuo to, kad aš esu tradicinio teatro ir jo erdvių šalininkė, todėl kalbėsiu apie tradicinį teatrą ( tam skirtas pastatas, scena, sunkios užuolaidos, žiūrovas salėje, o aktorius ant scenos).

Stebėti spektaklį į teatrą einu kaip piligrimė - su dideliais lūkesčiais, tikėdamasi kažką palikti ir kažką pasiimti. Aš aktoriui atiduodu emocijas, kurios, tikiu, patenkina jo pastangas scenoje ir sunkų darbą iki jos, kol jis „susigyvena" su personažu. Manais į tai turiu galimybę atitrūkti nuo pasaulio, likusio už teatro durų. Kadangi teatrą suvokiu kaip gyvą organizmą, niekada nežinau ir nebandau nuspėti, ką pamatysiu, todėl, užgesus salės šviesoms, man kaskart suvirpa širdis, prasideda „niekada nebuvęs" laikas. Aktoriai, garsai, šviesos nukelia į kitą erdvę, kur verda kitas gyvenimas. Taigi, mes, gyvybingi žmonės, kasdien daug judam, skubam, gyvenam (dažniausiai) savo problemose ir džiaugsmuose, o teatre išgyvename nebe savo, o personažų jausmus. Rašytojas Paulo Coehlo yra pasakęs, kad dvasiškai tobulėjame tik atitrūkę nuo tikrovės, todėl išgyvenimai, patirti sėdint žiūrovo kėdėje, suteikia peno mąstymui. Vis dėlto spektaklio negalima vadinti tikrove, tai panašiau į visuomenės veidrodį, į kurį profilatiškai reikia pažvelgti bent kartą per pusmetį. Nekalbant apie modernųjį teatrą, tradiciniame teatre nagrinėjamos temos yra artimos žmogaus kasdienybei, todėl dažname spektaklyje matau savo, savo draugų ir (ne)priešų paveikslus, pažvelgiu į įvairias situacijas iš šono. Spektaklyje sulaukiu atsakymų į savus klausimus, kodėl taip?/kodėl ne?, jaučiu, tarsi tas gyvas ir dinamiškas organizmas, reaguodamas į publikos emocijas (juoką/supratingą tylą), keičiasi, auga, stiprėja ir iki galo patenkina visus mano lūkesčius. Po spektaklio jaučiuosi lengvesnė, tačiau kažkuo praturėjusi (dvasisiškai), nes iki ašarų juokingi arba graudūs personažų likimai priverčia visuose sielos kampučiuose slėptas emocijas išsiveržti, sukeldami naujų klausimų ir skatindami ieškoti atsakymų.

Teatras man, ne žiūrovo, o aktoriaus akimis, - tai vienas didžiausių prakeiktų malonumų. Ar vien tik tai? Ne. Tai sunkus fizinis ir psichologinis darbas link to, kad gyventum „kito kailyje". Atradimų kelias iki „susigyvenimo" su personažu yra neįkainuojama patirtis. Visų pirma, vaidindama turiu sugalvoti personažą nuo jo mimikos iki eisenos. Tai kaskart mano kūrybiškumo reikalas, įspraustas į režisieriaus idėjos rėmus, naujas iššūkis ir nauja pradžia. Viena vertus, šios patirtys įdomios ir skatina tobulėti (ypač sėkmingi - šarmingi, nepamirštami personažai), kita vertus, tai tarsi vaikščiojimas peilio ašmenimis - visuomet gali pasimesti vaidmenyse, tekstuose ir supainioti gyvenimą teatre su teatru gyvenime...

Vienas genialiausių Lietuvos aktorių Vytautas Šapranauskas yra pasakęs, kad aktorystė - tai geriausia pasaulyje profesija, nes ji yra nenuspėjama, ji kaip stebuklas. Tą pačią pjesę ta pati trupė gali atlikti šimtus kartų ir visus skirtingai. Kiekvienas pastatymas paliks kitokį pėdsaką žiūrovo ir atlikėjo akyse, vienų jų pasimirš, o kiti - ne.

Indrė Ožalinskaitė (IVag)