Keliaukime ir mokykimės

Keliaukime ir mokykimės – Merkinė ir jos apylinkės

Neformaliojo ugdymo vadovė Rasa Aleksandravičienė stipriai pamalonino ištikimiausius savo būrelių (Tautodailės, Darbščiųjų rankų, Pynimo iš vytelių) narius – ekskursija su gidėmis po Merkinę, kelione į etnografinę sodybą, esančią Maksimonių kaime, ir net dviejų muziejų - Kraštotyros bei Lietuvių tautos kančių ir genocido - lankymu. Mokiniai ne tik daug sužinojo apie Merkinę, apie nuostabų Dainavos kraštą, apie dzūkų kovas už laisvę, bet ir išmoko iš šiaudelių pasigaminti įvairių puošybos elementų – žvaigždučių, girliandų ir šiaudinio sodo - lietuviškosios Mandalos – vieną iš svarbiausių elementų.

Merkinė ir jos apylinkės, manau, turėjo tapti stipriu traukos centru keliavusiajam. Tik vaikščiodamas po šią nuostabią smėlėtą žemę, supranti, koks nepaprastai gražus šis kraštas, kokia graži ta mūsų Dzūkija. Ir tada visai nesistebi, kad tiek daug širdies jį aprašydamas įdėjo Vinculis (rašytojas Vincas Krėvė – Mickevičius). Užlipi ant Milžinkapio ir atsiveria nuostabi panorama, akys aprėpia tolumoje dunksančius miškus, o čia pat apačioje savo grožiu užburia Merkio ir Nemuno santaka. Išties nepakartojama.

Nepakartojami ir patys dzūkai, darbštuoliai ir be galo sumanūs žmonės. Jie puikiai turizmui išnaudoja savąjį krašto grožį, istorinį paveldą, miškų ir pievų teikiamą naudą, todėl ir sunkmečiu čia klesti kaimo turizmo sodybos, žmonės atvyksta mokytis senųjų amatų, nuolat vyksta įvairių meno sričių plenerai. Ne išimtis ir su mumis bendravusios gidės. Jos puikiai reprezentuoja savąjį kraštą: ne tik įdomiai pasakoja, bet ir moko įvairių amatų.

Dalelė iš praeities

Viduramžiais Merkinė gyveno aukso amžių. Veikė net keturios bažnyčios, buvo du vienuolynai, miesto centre stovėjo rotušė. „Karališkas miestas, nes labai patogus medžioklei, prekybai, įvairių amatų vystymui“,- pasakojo gidė. Dabar miestelyje veikia Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1648 metais, gausi dailės paminklais). Manoma, kad galbūt po šios bažnyčios pamatais yra Vytauto Didžiojo palaikai. Prieš keletą metų buvo pradėti rimti paieškos darbai, tačiau, ėmus stipriai trūkinėti sienoms, bet kokie veiksmai nutraukti. Vytauto kapas yra rimta mįslė istorikams. Iškeliamos prielaidos, tačiau jų nei patvirtinti, nei paneigti kol kas nepavyksta. Būtų daugiau nei gerai, kad ta mįslė būtų kuo greičiau įminta, Vytauto palaikai surasti. Nenustebtume, netgi labai didžiuotumėmės, kad iškelta versija, po Merkinės bažnyčia esantis Vytauto karstas su palaikais, pasitvirtintų.

Šiandien Merkinė ir jos apylinkės taip pat turi kuo stebinti, žavėti. Nenuginčijamai svarbūs šiai išskirtiniai vietai ir kiti amžiai, o ypač XX-ojo antroji pusė. Daug eksponatų yra sukaupta muziejuose, todėl buvo įdomu juos aplankyti: tiek Kraštotyros, tiek Lietuvių tautos kančių ir genocido. Ekspozicijas įdomiai ir informatyviai pristatė šių muziejų darbuotoja – gidė. Net šiurpas pagaugais nueina išgirdus pasakojimą apie partizanus, apie šiurpią tų dienų realybę. Skulptūra „Partizano ranka“, miniatiūrinė su žuvies ašaka lietuvės kalinės numegzta pirštinaitė ar žemėlapis, nusagstytas Trispalvėmis,- tai tik keletas iškalbingiausių eksponatų. Jie savyje slepia daug kančios, skausmo, juodžiausios nevilties. Nevilties šiandien tapusia Viltimi - gyventi laisvėje ir laisve – kiekvienam iš mūsų.

Dzūkija ir šio krašto žmonės tapo dar savesni, artimesni. Nors sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi, tačiau būna ir išimčių. Savas kraštas turi puikių žmonių, įdomių lankytinų vietų. Ši kelionė buvo daugiau nei puiki. Nuotraukos 11 klasės mokinio Sauliaus.Etnografinėje sodyboje mokomės gaminti šiaudinukusLankome Kraštotyros muziejųLankome Lietuvių tautos kančių ir genocido muziejų