Prieš Jus LENKIJA

Kovo 26-28 d. didelis būrys mūsų mokyklos mokytojų, keletas darbuotojų, mokinių keliavo maršrutu: Daugai - Varšuva – Velička – Krokuva – Osvencimas – Čenstakava – Varšuva – Daugai. Nuvažiavome 1805 kilometrus, pamatėme ir patyrėme tikrai labai daug. Už šią nuostabią išvyką keliautojai ypač dėkingi mokyklos direktoriui Almantui Jakimavičiui, mokyklos Prezidentui Ignui Každailiui, geografijos mokytojai Onutei Gustaitienei. Ne veltui sakoma: žmogui, išdrįsusiam atverti savo gelmes, kiekviena kelionė bus nuostabi ir kupina stebuklų. Tikrai taip.

Iš mokytojos – mūsų kelionės gidės – Onutės Gustaitienės UŽRAŠŲ.

Susipažinkite ir Jūs, mūsų internetinio puslapio lankytojai ir skaitytojai, – prieš Jus Lenkija. Tikimės, kad ne vienas iš jūsų, perskaitęs apie mūsų artimiausią Europos Sąjungos kaimynę, norėsite šią šalį aplankyti. Toks būtų ir šio straipsnio tikslas – PAŽINTINIS.

Regionas – Vidurio Europa.

Plotas – 312 685 kvadratiniai kilometrai.

Valdymo forma – parlamentinė respublika, 1918 m.

Valstybinė kalba: lenkų.

Varšuva – Lenkijos sostinė, įsikūrusi beveik pačiame šalies centre abipus Vyslos upės. Tai nepaprastas miestas, tai devynių sukilimų (pasaulio rekordas) vieta, tai miestas – feniksas, pakilęs iš karo pelenų. Sostinės herbe pavaizduota mergina sirena su kalaviju ir skydu rankoje yra Varšuvos simbolis. Tai vienintelis išlikęs paminklas po Antrojo pasaulinio karo, kurio metu buvo sugriauta 93 procentai Varšuvos statinių. Undinė yra sostinės globėja, apie ją pasakojama ne vienoje legendoje.

Varšuvos gyventojai tiki, kad tik sirenos dėka pavyko atkurti sugriautą daugybės niokotojų miestą. Neatsitiktinai UNESCO įtraukė Varšuvos senamiestį į Pasaulio kultūros vertybių sąrašą kaip unikalų atstatytą istorinį kompleksą.

Velička – druskų kasyklos, veikiančios daugiau nei 700 metų ir įtrauktos į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Tai požeminė Europos įžymybė: tai ir muziejus, ir sanatorija ir šventykla. Šiuo metu tai keliose horizontalėse suformuota 2 kilometrų ilgio trasa, susidedanti iš 20 kamerų. Nusileidžiama iki 135 m. gylio. Tai puiki ekspozicija, atspindinti sunkų kalnakasių darbą. Tai įspūdingo grožio skulptūros, ežerai, net Šv. Antonijaus koplyčia, įkurta XVII a. Šachtininkai, prieš pradėdami sunkų darbą, ateidavo pasimelsti. Viskas šiose šachtose iš druskų: sienos, grindys, lubos, trys altoriai, baliustrados, reljefai, sakykla ir šoninės koplyčios. Juk ir Krokuva – Lenkijos pasididžiavimas - buvo pastatyta iš prekybos druska gautų turtų. Druska kažkada prilygo aukso kainai.

Turistai, aplankę visas dvidešimt kamerų, patiria ir pamato iš tiesų daug. Bevaikščiojant pradeda jausti, kad darosi lengviau kvėpuoti, valosi kvėpavimo takai. Išėjus į lauką, lengva pasitikrinti, kiek tos druskos liko: paprasčiausia apsilaižyti ir pajusti, kad smulkios druskų dalelės nusėdo ant veido, rankų... Sakoma, kad nepaprastai gražiai skamba giesmės, kai giedama 101 metro gylyje milžiniškoje katedroje iš druskos, kurią per 67 savotiško „lažo“ metus įrengė šachtininkai.

Krokuva – „Lenkijos deimantas“, „Rytų Roma“, „karalių ir bažnyčių miestas“, „Universitetų miestas“, „Lenkijos mokslo lopšys“. Tai trečias pagal gyventojų skaičių Lenkijos miestas. Ant upės Vyslos kranto stovo paminklas drakonui.

Šis miestas ypač suklestėjo valdant apsišvietusiems Jogailaičiams. Miestas tapo dar saugesnis, buvo pastatytas Barbakanas – Didžiausias Europoje įtvirtintas bastionas. Krokuva pritraukė daugelį garsių humanistų, menininkų, mokslininkų. Istorinis Krokuvos senamiestis, menantis jos šlovę ir prabangą, įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Vavelio pilis – tai didžioji dalis ir mūsų, lietuvių, istorijos. Lietuviai pažintį su Vaveliu pradeda nuo garbingoje vietoje stovinčio Jogailos sarkofago. Katedroje lietuvių kunigaikštis susituokė su Jadvyga, buvo karūnuotas. Požemių kriptose sustatyta dešimtys sarkofagų, kuriuose ilsisi visa plejada Lenkijos karalių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių. O katedros bokšte yra milžiniškas varpas, papuoštas Lenkijos ir Lietuvos herbais. Šį varpą Žygimanto Senojo nurodymu nuliejo vokiečių meistrai. Jis toks didelis, kad išjudinti jį sugeba tik 10-12 vyrų. Skamba jis tik ypatingomis progomis. Šio varpo dūžiai Lenkijai ir pasauliui 2005 m. paskelbė ir apie popiežiaus Jono Pauliaus II mirtį.

Centrinėje miesto aikštėje pastatytas paminklas Žalgirio mūšiui atminti. Nuo postamento žvelgia Jogaila ir Vytautas. Pavydu: lenkai paminklą turi šiai svarbiai datai atminti, o mes, net ir minėdami 500-ąsias mūšio metines, paminklo taip ir nepastatėme.

Osvencimas – tai tikras pragaras žemėje. Tai žmonių naikinimo „fabrikas“. Tai sunku sveiku protu suvokti, o suvokus nepakraupti. Aušvicas tapo lenkų politinių kalinių, karo belaisvių, žydų, čigonų naikinimo centru. Pagrindine genocido ašimi. Čia, Europos viduryje, buvo sunaikinta daugiau nei milijonas nekaltų žmonių. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje stovykla jau buvo pasiekusi masinio naikinimo pajėgumus. Per pora mėnesių buvo sunaikinta arti pusė milijono Vengrijos žydų. Visi jie, išskyrus nedidelę dalį „tinkamų dirbti“, buvo iškart nužudyti.

Osvencimas buvo savotiška vergų darbo atsiskaitymų kontora. Per ją perėjo tūkstančių tūkstančiai, regėję savo artimųjų mirtį, badą, patyčias, medicininius eksperimentus. Gydytojas Jozefas Mengelė čia atliko medicininius bandymus. Primityviausiomis sąlygomis būdavo atliekami sunkiai logiškai paaiškinami eksperimentai, skirti pagrįsti rasinėms teorijoms. Aukomis tapo kūdikiai, vaikai, moterys.

Osvencimas lyg juodas debesis kybo virš daugelio šalių istorijos ir meta šešėlį aukščiausiems žmonijos idealams ir pasiekimams. Dažnai iškyla klausimas mums, jis iškilo ir tiems, kurie išliko ir galėjo paliudyti, kodėl niekas tada net nemėgino sustabdyti šių žudynių?

Čenstakava – miestas pietų Lenkijoje, Silezijos vaivadijoje, prie Vartos upės. Išvystyta metalurgija, tekstilė, mašinų gamyba, popieriaus ir baldų pramonė. Bet labiausiai šį miestą garsina Čenstachovos vienuolynas. Tai Lenkijos piligrimystės centras, garsėjantis Juodosios Madonos paveikslu. Šis vienuolynas – miesto vizitinė kortelė, jį kasmet aplanko apie keturis milijonus piligrimų iš 80 šalių. Tai trečia lankomiausia katalikų vieta po Fatimos ir Lurdo.

Mergelės Marijos paveikslas yra katalikų traukos centras. Paveikslui priskiriama daugelis stebuklų. Pasak meno istorikų, Jasna Goros paveikslas – bizantinė ikona, jos tipas „Odigitrija“ („Ta, kuri parodo kelią“).

Iš tiesų galėjome patys įsitikinti, kad lenkai labai pamaldi tauta. Verbų sekmadienį čia lankėsi daugybė žmonių. Įprasta Dangiškajai Motinai patikėti savo paslaptis, problemas, paprašyti pagalbos, rasti paguodą ar pasidžiaugti. Neabejoju, kad kiekvienas iš mūsų tai ir padarė.

Daugus pasiekėme jau gerokai po vidurnakčio. Po kelių valandų laukė darbo diena. Tačiau įspūdžiai dar gyvi, dar norisi jais dalintis. Juoktis, pasakoti - gyventi patirtomis akimirkomis.

Apibendrinti tikriausiai labai tiktų aistringos keliautojos, rašytojos a. a. Jurgos Ivanauskaitės mintimis iš knygos „Kelionių alchemija“: „Neabejoju, kad tokią šlovingą akimirką kiekvienas tampa Kolumbu, atrandančiu išsyk du žemynus: vieną išorėje, kitą viduje. (...) kiekviena kelionės nuotrauka primins ne tik kokį peizažą ar istorinį statinį, bet svarbiausia – visa persmelkiantį įsitikinimą, kad gyventi yra gera, prasminga, verta“.

P.S. Keliautojai išbandė ir lenkų nacionalinius patiekalus. Virtuvės pasididžiavimas – „pierogi“(panašūs į mūsų koldūnus), „Supa guliašova“, „Fosoliova po Bretonski“ ir „Flaki“( avies skrandžio sriuba) ir, žinoma, dviguba „Mocca“ ar „Cofe heaven“.

Dar būtų tęsti ir tęsti, tačiau, kaip sakoma, geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų perskaityti...