Laiškas ant sniego

  • Paskelbė :
  • Paskelbta: 2009-12-21
  • Kategorija: Renginiai

Laiškas ant sniego

Nutieskite šviesių prisiminimų tiltą

Per ilgesio giliausią upę,

Ir būsiu jums ranka pasiekiama...

Artėjant Kūčioms, naktys ėmė kvepėti prisiminimais. Šiltais, lyg ką tik iškeptas tavo pyragas. Kaip pakūrenta krosnis. Švelniais kaip tavo balsas, kai giedodavai Kalėdų giesmę. Baltais kaip tuščia lėkštelė ant šventinio stalo, skirta tau.

Šįvakar norėčiau perbristi sniegą tavo kieme. Švarų, tviskantį nuo mėnulio šviesos. Paglostyti katę prie šulinio. Sustoti prie slenksčio ir atlošti galvą į dangų.

„Gulbe baltąja močiulė mano skrenda... – tyliai dainuoju. – Gulbe baltąja per dangų skrenda...“ Taip norėčiau, kad išgirstum mane ir pamotum baltu sparnu.

Užsimerkiu, priglaudžiu kaktą prie tavo skruosto. Apsikabinkim šįvakar. Tu visada uždainuodavai, kai tave kas nors apkabindavo. Paskui apsiverkdavai. Atleisk. Kibkis man į parankę. Pasivaikščiokim po mano vaikystę.

Tikrai daugiau niekada dangus nebuvo taip arti, kaip tą vakarą, kai man parodei Grįžulo Ratus ir papasakojai žvaigždžių legendą. Šventai tikėjau kiekvienu tavo žodžiu. Tuomet man atrodė, kad tu viską žinai. Apie pasaulį čia, apačioje, ir ten, visame visame danguje.

Kartą tavęs paklausiau: „Močiute, ar Dievas turi obuolių?“ Tu nusišypsojai ir atsakei: „Žinoma, turi. Dievas visko turi.“ Įsivaizdavau, kaip Jis sėdi prie mažo stalelio, ant kurio padėta didžiulė lėkštė žalių raudonų obuolių, ir laukia svečių.

Prie tavo lovos ant sienos atsimenu mažytę lelijos lemputę, kurią prieš naktį uždegdavai ir sekdavai pasakas...

Kaip man buvo gaila tų varniukų, kuriuos mama nešė per jūrą... „Ar tu neši mane, kai pasensiu?“ – „Nešiu“, - sakė varniukas, ir už tai, kad melavo, mama jį įmetė į jūrą. Tuomet niekaip negalėjau suprasti, tavo aiškinimo, kad užaugę vaikai rūpinasi savo vaikais , o ne senais tėvais. Aš ir dabar galvoju, kad jis nemelavo, tas vargšas varniukas. Tiesiog nežinojo, kad neneš...

Atbėgusi prie tavo durų, rakto, pakabinto po laiptais, nepasiekdavau, bet žinodavau: esi čia pat, ranka pasiekiama. Savo rojaus sodely. Ak, kad galėčiau paglostyt tą žolynėlį po obelim... „Eik nuskink gėlytę“, - ragindavai ropojančius, krypuojančius proanūkius. Iki sutemų akyse sodinai tas gėles, kad mažuliai galėtų nuskinti.

Gulbe baltąja... Pakilai, ir visi, kurie buvom tave aptūpę, kaip tie varniukai – sukritom į šaltą vandenį. Kiek spėjom – tavęs pasiėmėm. Kiek sugebėjom. Kiek buvom verti. Tiek ir turim. Kiekvienas po dalelę.

Gulbe baltąja... Jeigu užklystum šįvakar akimirkai, žinau, ką norėtum suspėti. Nubučiuotum rankeles ką tik gimusiems savo vaikaičiams, jauniausioms savo šakelėms, vaikus žvilgsniu nuglostytum. Nurinktum akmenis nuo tako. Kad nekluptų. Kad vienas į kitą nelaidytų:

Kaip tau grąžinti gerumo skolą?

Nutieskite gerumo tiltą

per šaltą vandenį

per vienas kitą

ir būsiu jums ranka pasiekiama.

(Andromeda Milienė „Laiškas ant sniego“)

Pamąstymą prieš gražiausias metų šventes Jums parengė mokytoja Gitana.

Nepamirškite padėkoti autoriui
Ankstesnės naujienos