Daugų Vlado Mirono gimnazijos anglų kalbos mokytoja ,,Fulbright TEA 2019” programoje JAV

  • Paskelbė : Jurga Diksienė
  • Paskelbta: 2019-11-07
  • Kategorija: Didžiuojamės

Pradžia. Mano kelionė į Ameriką prasidėjo nuo JAV ambasados Lietuvoje skelbimo viename iš socialinių tinklų. Buvo minima galimybė pildyti paraišką dėl dalyvavimo Fulbright TEA programoje. „Amerika? O kodėl gi ne..“ Esu dalyvavusi kursuose keliose Europos šalyse. Bet Amerika tąkart atrodė tolokai.

Paraiška. Pokalbis. TOEFL tarptautinis anglų kalbos egzaminas. Galiausiai viename laiške pamačiau „Congratulations!” Tad trys finalistės iš Lietuvos pradėjome ruoštis kelionei – sveikatos patikra, skiepai (taip taip, nuo kokliušo, raudonukės ir kitų gėrybių skiepijami ne tik kūdikiai) ir galiausiai viza.

Apie programą. Fulbright Teaching Excellence and Achievement Program (Fulbright TEA) programą finansuoja JAV valstybės departamentas, o koordinuoja IREX, ne pelno siekianti organizacija, kurios tikslas skatinti globalų išsilavinimą ir vystymąsi. Programos tikslas – skatinti mokytojų iš viso pasaulio bendradarbiavimą, dalinimąsi patirtimi, lyderystę ir tobulėjimą. 115 mokytojų iš 57 šalių atvyko į JAV rudens semestrui ir buvo nukreipti į 6  universitetus skirtingose valstijose.

 

Mano Fulbright TEA. 2019 m. rugsėjo 10 d. – spalio 28 d. praleidau Šiaurės Kolorado universitete, Grilyje. Kartu su manimi buvo dar 20 dalyvių iš skirtingų pasaulio šalių. Merginos iš Bolivijos, Mongolijos ir Burkina Faso beveik dviem mėnesiams tapo mano šeima, kadangi gyvenome viename bute studentų bendrabutyje. Žmonės iš Mozambiko, Tuniso, Argentinos, Kolumbijos, Urugvajaus ir kitų šalių buvo tie, su kuriais dalinomės ne tik savo gerąja profesine patirtimi, bet ir paslaptimis, kartu džiaugėmės ir liūdėjome. Kasdien nuo 9.00 iki 16.30 lankėme paskaitas. Turėjome keturis dalykus: Education, Special Education, English as a Foreign Language ir IT Technologies (Švietimas (ir) sistemos, Specialusis ugdymas, Anglų kalbos dėstymas, IKT). Daug diskutavome, lyginome švietimo sistemas visame pasaulyje, mokėmės naujų dalykų ir atgaivinome senas žinias. Turėjome krūvą namų darbų, teko vėl šokti į studentų klumpes. Antradieniai buvo skirti JAV mokykloms. Nuo ankstyvo ryto vykdavome į mokyklas. Stebėjome pamokas, konspektavome ir smalsiai klausėme mokinių. Nepatikėsite, bet mes galėjome vaikščioti tarp suolų pamokų metu, klausinėti, komentuoti… Galiausiai patys vedėme pamokas. Iš pradžių buvo baugoka žvelgti į skeptiškai tave stebinčias akis, vėliau gera matyti šylantį žvilgsnį, o pabaigoje vos spėti atsakinėti į jiems kylančius klausimus. Pasirodo, smalsumas, padūkėliškumas ir dar - telefonai pamokų metu - yra globalūs dalykai.

Esu laiminga, nes patekau į puikų universitetą, kur mumis rūpinosi patys nuostabiausi žmonės. Organizuodami kultūrines veiklas, vakarienes, išvykas, jie mūsų dalyvavimą programoje padarė neužmirštamą. Patyrėme Rocky kalnų grožį Estes parke, kvapą gniaužė Gardens of the Gods parkas ir Red Rocks su savo amfiteatru. O kur dar juokas iki nukritimo komandos formavimo veiklose arba jodinėjant arkliais… Prie programos sėkmės prisidėjo amerikiečių šeimos, kurios taip pat mus globojo, vėliau tapo mūsų draugais. Tai savanoriai, norintys pažinti kitas kultūras ir pasidalinti savosios ypatumais. Ir dar - juk ne kiekvieną dieną nedideliame Amerikos mieste gali sutikti lietuvių… O man pasisekė - mano Fulbright programa buvo nuspalvinta net ir lietuviškom spalvom - nustebau sutikusi jau ketvirtą dešimtį Amerikoje skaičiuojančią porą Daivą ir Romą. Buvau lepinama jų dėmesio, svetingumo ir dosnumo.

Vašingtonas. Spalio 28 d. visi Fulbrighteriai iš visų šešių universitetų pajudėjo link Vašingtono D.C. Visas pasaulis vienoje vietoje! Susirinkę dalinomės savo patirtimi, gauta skirtinguose universitetuose. Ir žinoma, aplankėme žymiausias sostinės vietas. Spalio 31 d. visi išvykome namo, nešdamiesi pačius geriausius prisiminimus ir gimstančias naujas idėjas.

Tiesiog. Džiaugiuosi, kad esu nuolat alkana. Alkana naujų patirčių, naujų iššūkių. Kažkur giliai tūnantis balsas sako: ,,Bet gi daug streso…” O taip! Bet kasdien vedamos pamokos yra stresas. Stresas, kai nuolat kartojiesi ir darai tą patį, stresas, kai išsisemi ir imi dusti, nežinodamas, ko čia dar imtis, kad tavo mokiniai nesėdėtų užgesusiais žvilgsniais. Dar kitas vidinis balsas sako: ,,O ką daryt, kai angliškai nemoki?..” Juk reikia tik pradėti. Mažais žingsneliais į priekį. Nelsonas Mandela sakė “It always seems impossible until it’s done.” Visada kažkas atrodo neįmanoma, tol, kol tu to nepadarai. Ir žinot, tai yra geriausia, ką gali atsakyti savo abejojančiam vidiniam balsui.

Stasė Vitkauskienė

Alytaus r. Daugų Vlado Mirono gimnazijos

Anglų kalbos mokytoja metodininkė

Nepamirškite padėkoti autoriui
Ankstesnės naujienos