Apie Sąžinę

Mes kiekvienas visada elgiamės taip, kaip manom, kad bus geriausia. Tačiau kiekvienas neišvengiamai suklystam. O už klaidas tenka mokėti. Kiekvienam tas mokestis skirtingas. Vieni lengvai ištaiso savo klaidas, kitiems tuo tarpu tenka skaudžiai mokėti už tai, kad suklydo, nepaisant to, kad klaida vis vien jau negali būti ištaisyta.

Kaip dažnai norime laiką atsukti atgal? Kaip dažnai norime, kad praeityje būtumėm pasielgę kitaip? Kaip dažnai imame gailėtis to, ką padarėm? Tada į šį žaidimą (gyvenimą) įsijungia mūsų sąžinė. Kiekvienas ją turime. Tik pas vienus ji miega giliu žiemos miegu, o kiti gi yra nuolat jos kankinami, graužiasi be paliovos dėl dalykų, kuriuos galėjo pakeisti, bet to nepadarė, dėl dalykų, kurių apskritai galėjo nebūti, bet buvo. Kiekviename sąžinė – kitokia, nes kiekvienas mes esame kitoks.

Žmogus turbūt nieko kito taip nebijo, kaip būti nuteistas savęs paties. Tai, kad jį nuteis kiti (įstatymo sergėtojai, draugai, bažnyčia/Dievas), nėra taip baisu palyginus su savo paties nuteisimu. Koks žmogus gali jaustis pilnavertis, laimingas, drąsus, gyvendamas su nuolatiniu kaltės jausmu? Nė vienas. Žmogus gali gyventi be daug ko: be laisvės, be pripažinimo, be religijos, netgi be draugų ar artimųjų. Tačiau jis negali gyventi be savęs.

Susipykęs su savimi, žmogus ima pyktis ir su visais kitais, su visu Pasauliu. O tai jau ne gyvenimas, tai jau kančia. Tokiam žmogui vienintele ir didžiausia vertybe tampa harmonija. Harmonija tarp dviejų susipriešinusių „aš“. Svarbiausia išmokti pačiam save priimti tokį, koks esi, nenusikalsti prieš save patį. Jeigu atleisi sau pats, tai Tavęs jau nekas kitas nenuteis. Na, gal ir galėtų nuteisti, bet tai jau nebus taip svarbu. Visada sąžinė svarbiausias teisėjas, didžiausias ginklas. Tai tas revolveris, kuriuo kas naktį nusišauni.

Agnė, tik tiek