„Atkakliai deklaravome – norime būti gimnazija“

  • Paskelbė :
  • Paskelbta: 2009-12-01
  • Kategorija: Renginiai

„Atkakliai deklaravome – norime būti gimnazija“

Aušra Žvinakevičiūtė (Alytaus naujienos)

Šiuos mokslo metus Daugų Vlado Mirono vidurinė mokykla pradėjo su dviem smagiomis žiniomis. Viena jų – savaitraščio „Veidas” tradiciškai sudaromame Lietuvos gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitinge pagal abiturientų įstojimą į pirmą pasirinktą specialybę užimta aukšta – 24-oji – vieta. Pagal minėtą rodiklį Daugų vidurinė šiemet aplenkė visas Alytaus apskrities mokyklas.

Antra žinia – mokslo metų išvakarėse priimtas Alytaus rajono tarybos sprendimas, kuriuo pakeistas rajono savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų tinklo pertvarkos iki 2012 metų bendrasis planas. Pagal priimtus pakeitimus, Daugų Vlado Mirono vidurinė mokykla po reorganizacijos taps ne pagrindine mokykla (kaip buvo numatyta anksčiau), o gimnazija.

Mokslo metams įsibėgėjus mintimis, aplankančiomis pakeliui į gimnaziją, paprašėme pasidalinti Daugų vidurinės mokyklos direktorių Almantą Jakimavičių.

– Kaip sutikote mokyklų reitingo rezultatą? Vis dėlto šie įverčiai vertinami nevienareikšmiškai: teigiama, kad daug kas priklauso ir nuo mokinių gabumų, pastangų, ir nuo jų galimybių papildomai dirbti su korepetitoriais, ir nuo mažiau konkurencingų profesijų rinkimosi...

– Mūsų mokyklos geras rezultatas šiame reitinge, be abejo, labai džiugina. Vis dėlto 24-oji vieta Lietuvos mastu - labai aukšta. O kiek šis rodiklis objektyvus ar subjektyvus, galima ilgai svarstyti.

Manau, šis rezultatas visų pirma parodo, kad mūsų mokyklos mokytojų kolektyvas yra geras, šauniai dirbantis, aukštos kvalifikacijos. Neabejoju, kad geri abiturientų rezultatai - visų pirma mokytojų nuopelnas.

Nežinau, ar tai galima laikyti atsitiktinumu, ar sutapimu, tačiau 2008-aisiais buvo vykdytas mokykloje išorinis auditas. Žinoma, dirbame ne pirmi metai, siekiame seniai užsibrėžtų tikslų, tačiau išorinis auditas vis dėlto lėmė šiokių tokių korektūrų. Juk būna, kad „virdamas savo sultyse“ ko nors svarbaus ir nepastebi, o kai iš šalies svarbūs dalykai pamatomi, pasakomi, apie juos parašoma, tai tikrai labai vertinama. Verta paminėti, kad išorinio audito išvadose mūsų mokyklos darbas buvo įvertintas gana gerai. Tai paskatino mus dar patobulinti ugdymo procesą.

Be minėtų dviejų priežasčių, trečioji, manau, lėmusi gerą įvertinimą mokyklų reitinge, - ta, kad nemažai dėmesio skiriame mokinio profesinio informavimo ir konsultavimo klausimams. Profesinio orientavimo veikloje labai svarbu padėti mokiniui realiai įvertinti savo gebėjimus, polinkius, galimybes. Tai buvo daroma sėkmingai, kompetentingai. Manyčiau, tokie buvo svarbiausi sėkmės komponentai.

Kiek galėjo lemti kiti veiksniai? Pusė mūsų mokyklos mokinių daugiškiai, kiti vaikai atvažiuoja iš įvairių seniūnijos vietovių, kaimų. Nemažai mokinių susiduria su tam tikromis socialinėmis problemomis, daliai mokinių mokytis sekasi prasčiau. Vaikus vargina ir kasdienis važinėjimas į mokyklą ir iš jos. Turint omenyje šiuos dalykus, apsunkinančius mokymąsi, mūsų mokyklos rezultatas atrodo dar reikšmingesnis ir faktas, kad praėjusių metų abiturientams motyvacijos netrūko.

Dėl korepetitorių pagalbos – manyčiau, kad jeigu kai kurie mokiniai ir naudojasi korepetitorių pagalba, tai tikrai labai maža dalis. Galbūt ir didelio poreikio tam nėra, nes mūsų mokytojai žinias, įgūdžius – kiek tik įmanoma – stengiasi perduoti pamokose. Mokiniai žino, kad turintys sunkumų moksle visuomet gali kreiptis į mokytojus pertraukų metu, po pamokų. Siekiame, kad mokykloje vaikai gautų jiems reikiamą pagalbą.

– Kitų metų pradžioje, sėkmingai įvykus viduriniojo ugdymo akreditacijai, nuo 2010-ųjų rugsėjo Daugų Vlado Mirono vidurinė mokykla taps ne pagrindine, kaip buvo numatyta anksčiau, o gimnazija? Esate tam pasirengę?

– Alytaus rajono savivaldybės tarybos sprendimas, susijęs su mokyklų tinklo pertvarkos bendrojo plano pakeitimu, manau, nėra atsitiktinumas. Tiesiog per paskutinius trejus-ketverius metus mums pavyko įrodyti, kad esame verti gimnazijos statuso, kad sugebam dirbti, pasiekti gerų rezultatų. Labai džiugu, kad ir politikai tai suprato. Jeigu mokykla būtų tapusi pagrindine, būtų atsiradę reikšmingų kliūčių daliai seniūnijos vaikų įgyti vidurinį išsilavinimą, o vėliau – siekti aukštojo mokslo, juk į Alytaus gimnazijas išgalėtų važinėti, toli gražu, ne visi.

Ar esame pasirengę? Tai mums tikrai nebus sudėtinga, nes jau gerokai anksčiau, prieš kelerius metus buvome tam pasiruošę. Mokyklos rezultatai nesuprastėjo, visi akreditacijai reikalingi rodikliai niekur nedingo. Nemanau, kad kiltų kokių nors problemų, nes gimnazijos statuso siekį, viziją turėjome visą laiką, atkakliai, užsispyrėliškai deklaravome, jog norime būti gimnazija. Tiesa, truputį kitokia nei mieste, nes kaimų, gyvenviečių mokykloms suteikta teisė tapti gimnazijomis su bendrojo lavinimo skyriumi, tai yra, turėti 1-12 klases.

– Jūsų mokyklos situacija Dauguose įdomi, konkurencinė – šalia veikia Verslo ir technologijų mokykla, turinti gimnazijos skyrių.

— Konkurencija yra gerai, ji taip pat skatina mus siekti kuo geresnių rezultatų. Iš mūsų mokyklos į Daugų verslo ir technologijų mokyklą išeina nedaug mokinių. Galbūt tai taip pat yra kriterijus, kad dirbame neblogai. Iš kitos pusės – gerai, kad daliai mokinių yra galimybė įgyti specialybę, kaip ir galimybė kaimiškos seniūnijos, miestelio vaikams įgyti aukštąjį išsilavinimą Tiesiog vyksta natūralus procesas, tenkinantis įvairių galimybių ir motyvacijos mokinių poreikius.

- Kaip vertinate mokyklų reformą? Ar buvo tikslinga, Jūsų manymu, mokyklą „dalinti“ – pradinė, pagrindinė, gimnazija... Gimnazija – galbūt gražiai skamba, bet iš tiesų tai nėra kokia nors elitinė mokykla, o bendrojo lavinimo programą vykdanti švietimo įstaiga ir tiek.

- Tuomet, kai buvo sumanyta ši reforma, beveik visi manėme, kad gimnazija – tai bus prestižas, aukštesnis lygis. Dokumentuose buvo deklaruojama, jog tai – tik pavadinimas. Iš esmės taip ir išėjo. Iki 2012 metų liks tik pagrindinės mokyklos ir gimnazijos. Tik klausimas – kokios pagrindinės? Aštuonmetės ar dešimtmetės? Buvo minčių ir apie progimnazijas, tačiau progimnazijų Lietuvoje nėra.

Dėl mokyklų tinklo optimizavimo – manau, tai priverstinis sprendimas, turint omenyje vaikų skaičiaus mažėjimą, lėšų stoką. Tačiau, manau, negatyvus dalykas tas, kad švietimo reforma, kaip ir nemažai kitų dalykų, daroma pagal miesto modelį. Rajone – miesteliuose, gyvenvietėse - mokyklos atsiduria sunkioje padėtyje: kaimo vaikams gali būti užkirstas kelias į didesnes išsilavinimo galimybes. Miestelyje nei mokinių, nei klasių, nei klasių komplektų kaip mieste neturėsime. O kuo kaimo vaikas blogesnis už miestietį, jeigu yra gabus, žingeidus, motyvuotas, stengiasi, siekia gerai mokytis?

- Kas šiandien Daugų vidurinei kelia daugiausiai nerimo? Kuo dar esate stiprūs be to, kas jau paminėta?

- Skauduliai – kaip ir kitų šalies mokyklų. Vienas iš jų – mokinių skaičiaus mažėjimas, skaudžiai atsiliepiantis mokinio krepšeliui. Kitas rūpestis – daliai mokytojų mažėjantis darbo krūvis ir naujų mokytojų atėjimas į mokyklas. Tenka apgailestauti ir dėl mažėjančios vaikų motyvacijos. Bet šiaip kaimo vaikai yra geri ir nuoširdūs. Kaip ir kiekvienam didesniam kolektyve pasitaiko mokinių, kurie nelabai nori mokytis, lankyti mokyklą, negražiai pasielgia. Šių dalykų netoleruojame ir sprendžiame problemas.

Kuo esame stiprūs? Reitingai, apie kuriuos kabėjome, - tai tik viena medalio pusė. Yra ir kita pusė – tai, kad mokykla – ir kultūros židinys. Labai rūpinamės neformaliuoju ugdymu, organizuojame įvairius renginius, koncertus. Prie jaunimo savimonės ugdymo nemažai prisideda pilietinio gyvenimo momentai – mokinių, savivalda, moksleivių prezidento rinkimai, talkos. Mokykla vykdo projektus, leidžiančius vaikams ne tik geriau pažinti gimtą šalį, bet ir pasižvalgyti svetur – mūsų mokiniai neseniai lankėsi Briuselyje, Drezdene, Paryžiuje. Įvairūs renginiai, visas tas gyvenimas, vykstantis šalia pamokų – tai telkia bendruomenę, skatina nuoširdumą, formuoja bendrumo jausmą. Visa tai, mano manymu, yra labai svarbu. Yra teisingai sakoma, kad mokyklos gyvenimas neturi baigtis sulig paskutiniu skambučiu – jis turi tęstis. Jame pagal savo norus ir galimybes randa sau vietą kiekvienas vaikas sportuodamas, dalyvaudamas pažintinėje veikloje, išreikšdamas save meninėje kūryboje.

Ar artimiausiu metu mokykloje, siekiančioje gimnazijos statuso, kas nors reikšmingai keisis?

Labai džiugu, kad šiuo metu mokykloje keičiami langai, gyvensim šilčiau ir gražiau. Kokio nors dirbtinumo mokyklos gyvenime tikrai nebus – kasdienis kantrus darbas. Kaip minėjau, iki šiol atsakingai dirbome, sistema veikia ir ko nors iš esmės keisti tikrai nereikia. Tačiau žmogus, eidamas į kokią nors šventę ar priėmimą turi pasipuošti, būti pasitempęs. Panašaus nusiteikimo reikia ir mokyklai. Dirstelėti į statistikas, atgaivinti mintį. Dar šiek tiek budrumo, šiek tiek daugiau susikaupimo.

Nepamirškite padėkoti autoriui
Ankstesnės naujienos