„Atkurtai Lietuvai 100“ Bukaučiškėse

  • Paskelbė :
  • Paskelbta: 2017-09-28
  • Kategorija: Renginiai

„Geriausia dovana atkūrimo šimtmetį švenčiančiai Lietuvai - kelionė po ją. Parengėme istorijas apie 100 objektų, pasakojančių apie 1918-1923-iųjų Lietuvą ir jos valstybingumo aušrą. Norint juos visus aplankyti iki 2018 m. vasario 16 d., į kelionę leistis verta jau dabar..." skatina Turizmo departamentas.

Vieną tokių objektų ir aplankėme su būreliu pirmokų gimnazistų. Nuvykome į Bukaučiškes, į Mirono koplyčią. Prie koplyčios mus pasitiko Daugų seniūnė Irma Kašėtienė. Susipažinę su Bukaučiškių dvaro ir Mirono koplyčios istorija, įėjome į koplyčios vidų, kur kalbėjome apie Vladą Mironą, Lietuvos nepriklausomybės idėjos užgimimą ant Daugų ežero, apie dvaro likimą.

Bukaučiškių II dvaras įkurtas XV a. pabaigoje. Paskutinis šios giminės dvaro savininkas - Antanas Dionisas Kozlovskis (1863 - 1932), gimęs ir miręs Bukaučiškėse. Po jo mirties apleistą dvarą ir jo statinius perėmė valstybė ir skyrė Vladui Mironui už nuopelnus Lietuvos valstybei. Didelį indėlį į valstybės kūrimą ir lietuvybę įnešęs dvasininkas apsigyveno Bukaučiškėse. Per kelerius metus V.Mironas atstatė apleistą ūkį, kuriam buvo prigijęs Mironiškių vardas.

Kunigas 1940 m. rudenį buvo suimtas, bet 1941 m. vasarą vėl grįžo į Bukaučiškes. Nepanoręs pasitraukti iš Lietuvos ir nuolankiai pasitikdamas savo lemtį, V.Mironas sakė trokštąs tik vieno - "atsigulti Lietuvos žemėje, kurios šiltą kvapą norėtų jausti". Sovietinė represijų mašina atėmė iš jo ir tokią galimybę. 1945 m. vasarį jau buvo išgabentas visam laikui. Nepriklausomybės Akto signataras ir buvęs ministras pirmininkas atgulė bendroje duobėje su kitais bevardžiais Vladimiro kalėjimo kaliniais.

Dvaro istorija kur kas liūdnesnė. Po nacionalizacijos čia buvo įkurdintas arklių ir mašinų nuomos punktas. Po to prijungtas prie kolūkio „Laimė", tačiau laimės dvaro pastatui tai nelėmė. 1948 metais buvo padegtas kluonas, po truputį pradėtas griauti dvaro pastatas - kol galiausiai po plytą buvo ištąsytas po visą apylinkę.

Netoli dvaro buvusi koplytėlė, pastatyta 1848 m. Bernardo Karlavičiaus. Manoma, kad romantinio stiliaus su neogotikos elementais koplytėlės statyba buvo baigta XIX a. viduryje. Mūriniame rūsyje buvo kapavietė. Iš pradžių tai buvo dvaro koplyčia, todėl nenuostabu, kad jos rūsio šonuose buvo įrengtos nišos laidoti dvarininkams. Takas nuo koplyčios iki dvaro buvo apsodintas liepomis.

Padavimuose pasakojama, kad ant kalnelio, kol dar nebuvo pastatyta koplyčia, augo daug klevų, o tuose medžiuose gandrai buvo susisukę gausybę lizdų - jie saugojo paslaptinguosius ir šventus oro laiptus į dangų. Buvo tikima, kad tik dorų žmonių sielos galėjusios ten patekti.

Seniūnė palinkėjo mokiniams, kad turizmo diena, Lietuvos šimtmečio minėjimo diena įkvėptų jiems pilietiškumo ir suteiktų gerų įspūdžių. Manau, kad gerus įspūdžius ekskursijos dalyviai išsivežė, nes gražioji Mirono koplyčia abejingų nepalieka. Kadangi buvo ir čia gyvenančių mokinių, tai jie gyvai domėjosi dvaro istorija, žadėjo paklausti savo artimųjų apie Mironą ir jo dvarą.

Istorijos mokytoja Virginija Svinkūnienė

Nepamirškite padėkoti autoriui
Ankstesnės naujienos