TYLA GARSE

Visada maniau, kad žmogus geba bendrauti su medžiais. Juk mes, žmonės, esame viena iš Gamtos sudedamųjų dalių. Vaikystėje pati stengdavausi atpažinti tylos jėgą, jos begalinę stiprybę. Vėliau nustebau, kad yra daugiau tokių kaip aš. Aš su jais norėčiau pasidalinti savo mintimis. Papasakoti viską, ką taip ilgai laikiau savyje, ir tai, ką vadinau „tylos kalba“. Tikriausiai, pasidalijusi apie tai bent mintimis, galiu paskatinti irjus dažniau pagalvoti apie Tylą...

Kalbėjimas su medžiais, gali būti laikomas paranormaliu reiškiniu. Bet tai priklauso nuo požiūrio.

Suprasti tylos kalbą nėra lengviau nei išmokti prancūzų ar vokiečių kalbą. Kai vėjas gąsdina medžių lapus, galima išgirsti juoką miške. Tada supranti, kad esi viso to dalis, nes išmoksti klausytis, pamatyti. Pažvelgęs į žmogaus veidą, be jokių žodžių gali suprasti, kas jam atsitiko, kaip jis šiandien jaučiasi, kokios bėdos jį slegia. Dažniausiai iš žvilgsnio atpažįstama draugo mintis ar nusivylimas – tai tylos kalba. Gamta be jokių žodžių gali papasakoti neįtikėtinų istorijų apie audras, viesulus, potvynius, žaibus... Medžiai visada šnabžda, kad atsakymų į rūpimus klausimus reikia ieškoti daug giliau nei atrodo, nes aplinka gali būti laukinė ir nenuspėjama.

Mimas savo pasirodyme gali tiek daug pasakyti be žodžių. Papasakoti ilgiausią istoriją ir mes ją kuo puikiausiai suprasime. Yra daugybė dalykų, kurie geriausiai suprantami per tylą. Retkarčiais tyla reiškia sutikimą, kitą kartą reiškia nežinojimą.

Tyla nekviečia apie save daug pasakoti. Tyla nori būti išgyvenama, ja reikia mėgautis. Ji neperša savo draugijos, o švelniai kviečia, prieina ir laukia, kol bus pastebėta.

Neprabėkime pro šalį keturmyliais batais – gal tik švelniai prisiartinkime ant pirštų galiukų, kad jos neišgąsdintume ir neišsklaidytume. Galbūt tik tada suprasime jos kalbą.

Rima, 12a kl.