Misija Sibiras‘10

Lapkričio 24 dieną mūsų mokykloje lankėsi jau penktus metus iš eilės rengiamo „Misijos Sibiras‘10“ projekto dalyviai. Tai Justas ir Emilija, kurie labai vaizdžiai, dar vis prisimindami tuos jausmus, patirtus Sibire, papasakojo apie šią kelionę. Mes galėjome pasigėrėti ir vaizdais, kuriuos jie padarė kelionės metu. Pasak jų, to įsivaizduoti neįmanoma – tai reikia patirti. Ir jie, nepaisydami sunkaus darbo, vandens trūkumo bei ligų, mielai pakartotų ją vėl. Be to, po Justo ir Emilijos pasakojimo, norinčiųjų keliauti į Sibirą, atsirado ir mūsų mokykloje...

„Misija Sibiras‘10” – tai projektas, kuris skatina jaunimo pilietiškumą, patriotiškumą, prisilietimą prie istorijos. Dalyviai įgavo didelę patirtį: jie buvo atskirti nuo civilizacijos, turėjo įveikti pelkes bei tankius miškus, pilnus bauginančių meškų bei įkyrių uodų, didelį karštį bei vandens nepriteklių. Maistą gaminosi patys, turėjo pasikliauti tik savomis jėgomis bei vieni kitais. O kur dar kapinių tvarkymai po ilgų, varginančių kelionių... Tačiau jie visa tai įveikė. Tik pabaigoje juos užklupo baisi liga, kurią (bent dėl to pasisekė) įveikė gulėdami nakvynės namuose.

Žinoma, ne vien tik tai patyrė šio projekto dalyviai. Dar jie susipažino su vaikystėje ištremtais į Sibirą, o dabar Rusijoje gyvenančiais lietuviais, kurie papasakojo jiems apie savo sunkią dalią. Deja, tik vienas kitas lietuvis mokėjo kalbėti lietuviškai – kiti galėjo pasakyti tik po kelis žodžius. Taip pat dalyviai susirado naujų draugų iš Rusijos (su kai kuriais santykius palaiko iki šiol)...

Išties Justo ir Emilijos pasakojimas buvo labai nuoširdus, vietomis šmaikštus, o kai kurie faktai buvo nelabai malonūs. Juk negali nereaguoti, kai kalbama apie žmonių likimus ir skausmą. Pabaigoje kai kurie mūsų mokyklos mokiniai, uždavę klausimus, gavo dovanų – filmą apie Sibirą.

Galiausiai Emilija uždavė klausimą: „Kas norėtų dalyvauti šiame projekte?“. Rankų pakilo nemažai. Vadinasi, projektas sudomino daugelį. Kas žino, galbūt kitais metais į jį kas nors pateks ir iš mūsų mokyklos? Juk ši misija yra tęstinė, norinčiųjų kiekvienais metais atsiranda vis daugiau ir daugiau. Pvz.: pernai buvo užpildyta arti dviejų tūkstančių anketų, tačiau patekusiųjų buvo tik 70 (jiems buvo paskirtas dviejų dienų išbandymas nacionaliniame Dzūkijos parke. Po šio išbandymo į kelionę leidosi tik 15 dalyvių).

Už šį susitikimą esame dėkingi 9a klasės mokinei Indrei Ožalinskaitei. Nors jos brolis Robertas negalėjo atvykti, tačiau esame dėkingi ir jam.