Tik tiek :)

Kiek nedaug reikia – tik mokėti duoti, klausytis, girdėti, matyti, keistis ir svajoti. Duoti tai, ką ir pats norėtum gauti, mokėti klausytis aplinkinių, žemės... girdėti save, kitus...matyti ateinančius, pasiliekančius ir praeinančius...keistis gerais jausmais, pakilia nuotaika, o kartais liūdesiu, keistis pačiam... ir svajoti, svajoti...

„Ei, ar matei kokia įspūdinga pilnatis!!! Juk dar tik dvylikta nakties, liepos mėnuo, vasara.. !!! Skambink Miglei, Karoliui, Arnui, Agnei, Skirmiui, Aušrai, Klaidui, Kristei, Giedriui, Ilonai, Donatui, Gintarei... Mes turim tai pamatyti iš arti....“ .

Ir mes ją stebėjom iš mokyklos kiemo, iš labai labai arti, pro didžiulį teleskopą, kurį atsinešėm iš dramos studijos ir kurį mums mielai paskolino fizikos mokytoja Meilutė (dėkojame jai). Matėm ne tik nerealiai gražią mėnulio pilnatį, ne tik raudonai bliksintį Marsą... Rinkomės labiausiai mirksinčią mums žvaigždę ir apstulbinti jos šviesos „diskoteka“, bandėm šokti tamsoje...

O koks buvo rugjūtis...!!! Jis žavi, šiltais vakarais, kvepiančiu oru ir žvaigždėtu dangumi. Mes ir vėl kartu, tik šį kartą tyliai sugulę ant žolės, kiekvienas paniręs į savo svajones akimis gaudom krintančius meteorus, karts nuo karto nesusilaikę sušukdami „Matei.... !!!?” . Vieniems tai meteorų lietus, kitiems kometos uodegos liekana, o mums, teatrinukams, tai žvaigždžių lietus, įsiklausymo, girdėjimo, matymo, keistimosi ir svajonių kūrimo metas...:).

Tokia buvo mūsų vasara. Vyriausieji teatrinukai sako AČIŪ vasarai, rudeniui, žiemai, pavasariui sau ir kiekvienam.

Emocijas ir ore tvyrojusią laimę pagavo ir užrašė teatrinukų siela – dramos mokytoja Žiedūnė.