Merkys pakluso aštuntokams...

Žmonės visame pasaulyje turi savų tradicijų. Vieni laikosi senųjų ir perduoda jas ateities kartoms, kiti kuria savąsias, o treti visai jų neturi ir dėl to nesuka sau galvos... O 8a klasės mokiniai gali didžiuotis tuo, kad tikrai nėra iš paskutiniųjų. Bet jie nėra ir iš pirmųjų. Tai kas gi lieka? Žinoma, kad antrasis variantas – kurti savas tradicijas. Ir tai jie padarė pirmąjį vasaros penktadienį – dar kartą išplaukė su baidarėmis po Dzūkijos nacionalinį parką, taip šią kelionę paversdami gražia tradicija, kurią žada pratęsti ir kitais mokslo metais...

Birželio 4 dieną mes – 8a klasės mokiniai – vėl plaukėme baidarėmis. Tik šį kartą upė jau buvo ne siauroji, kliūčių pilna Ūla, o gilusis ir platusis Merkys. Buvome nusprendę per visą dieną įveikti 40km., apsilankyti Perlojoje, prie laužo suvalgyti dešrelių ir puikiai praleisti laiką. Tačiau kai kurie planai šiek kiek pasikeitė (žinoma, ne į blogąją pusę), bet apie viską iš pradžių...

Oras nežadėjo nieko gero, tačiau yrėmės iš paskutiniųjų...

Nuo pat 9 valandos ryto, atvykę prie Varėnos tilto, smagiai ir aktyviai nusiteikę, įsėdome į naujas „Vista“ baidares. Tiems, kurie buvo ką nors primiršę, teko viską greitai prisiminti, nes Merkio srovė iškart pagavo baidares ir visiems teko suktis iš padėties. Žinoma, pirmieji pagalbininkai buvo upės pakraščiuose augantys krūmai :) Bet tas mažutis nesusipratimas ilgai netruko ir vos po poros minučių mes jau yrėmės į priekį. Deja, ryte dangus buvo apsiniaukęs ir nežadėjo nieko gero, todėl dauguma „varė į priekį“ pasinaudodami visomis savo jėgomis... Kadangi baidarėse sėdėjo po du, o kelionė buvo dar tik prasidėjusi, netrūko nei ginčų, nei pasipiktinimų, nei kerštingų apliejimų vandeniu, tačiau po kiek laiko nesutarimai pamažu išnyko...

Sušalome, tačiau vienas kitą palaikėme, susikūrėme net tikrų tikriausią laužą: sušilome, užkandome, pradžiūvo drabužiai ir vėl išplaukėme...

Kai po vieno trumpo dešimties minučių sustojimo, vėl pradėjome irtis, kelios baidarės staigiai nuplaukė į priekį ir paliko kitas sau už nugarų. Tačiau po pusvalandžio visi susitikome Perlojoje. Ten susikūrėme laužą ir išsikepėme dešreles. Be to, išsidžiovinome drabužius, pasistengėme sušilti patys ir atgavome prarastas jėgas. O po kiek laiko pragiedrėjęs dangus ir išlindusi saulutė mūsų nuotaikas pakėlė iki maksimumo, ir mes, nieko nelaukdami, vėl įsėdome į baidares, prieš tai susitarę nelenktyniauti, neskubėti ir kerštingai netaškyti vienas kito.

Geriausias plaukimo būdas – plaukti drauge susikibus ir pasiduoti upės tėkmei, mėgautis...

Kaip tarėm, taip ir padarėm: yrėmės vieni šalia kitų, kol galiausiai nusprendėme sukabinti baidares ir pasiduoti srovei. Tai buvo pats geriausias plaukimo būdas (jeigu kas nors plauksite Merkiu, išbandykite!). Nereikia nieko daryti, tik truputėlį prilaikyti baidares vieną šalia kitos, o visa kita atlieka srovė – ji neša mus reikiama kryptimi, o mes deginamės saulėje, grožimės vaizdais ir draugiškai kalbamės, be abejo, linksmai juokiamės... ☺ O taip beplaukiant laikas skriete praskriejo, nes visai nelauktai pamatėme užrašą - „Pūvočiai“, o tai buvo galutinis mūsų kelionės taškas – 40 kilometrų buvo įveikta!☺

Prieš akis –Pūvočiai – įveikta paskutinė Merkio atkarpa

Kai pasiekėme Pūvočius, buvo 5 valanda. Taigi visos dienos net neprireikė! Dabar beliko laukti autobuso... Netrukus atvažiavo „nuolaidusis“ Jonas ir išsivežė baidares (ryte jis buvo jas mums atvežęs), bet tai mūsų pernelyg nenuliūdino, nes mes užsiėmėme kitomis pramogomis: vienos merginos padarė fotosesiją prie Merkio intako, pavadinimu „Grūda“, kiti ilsėjosi išsitiesę ant žolės, o trečią „pramogą“ sugalvojo bendraklasė Diana: ji prisipylė pilną butelį vandens ir pradėjo jį pilti ant bendraklasių. Taip berniukai pradėjo karą prieš mergaites, o laimėjo..? Paskutinįjį lašą Irmantui nuvarvino Domas su Ineta, o jis – vargšas – turėjo pasiduoti, todėl nugalėjo visi, o pralaimėjo daugiausiai aplaistytas ir todėl garbingai pasidavęs Irmantas...

Neplanuotos paukščiuko laidotuvės

Dar kiek padūkę, nuėjome pažiūrėti „beždžionių“ tilto, ant kurio smagiai pasisupome, o paskutinysis kelionės etapas buvo... laidotuvės. Tik neišsigąskite! Laidotuvės tikrai nebuvo planuotos! Mes tik vykdėme operaciją - „Išgelbėk paukščiuką“..! Deja, mums nelabai pavyko... Mat radome vargšą iškritusį iš lizdo. Nors jam jau nebuvo galimybės išgyventi, bandėme jam padėti. Domas pabandė įdėti paukštelį atgal į lizdą, bet jam nelabai pavyko. Paukščiukas vėl iškrito... stengėmės jį pamaitinti, bet jis jau buvo leisgyvis, todėl auklėtoja patarė paukščiuką atiduoti upei... Mes taip ir padarėme, tačiau ir vėl netikėtos aplinkybės. Taigi teko jį ištraukti, iškasti duobę ir palaidoti. Atvažiavo autobusas. Bet mes dar spėjome supilti kapelį ir jį papuošti... Tada visi atbėgome į autobusą...

Štai tokia ne itin linksma gaida baigėsi mūsų ekskursija. Žinoma, tai nesugadino mūsų nuotaikos ir mes labai patenkinti grįžome namo, prieš tai nusprendę kitais mokslo metais plaukti „Grūda“. „Juk reikia sugrįžti ir aplankyti mūsų draugą – paukštelį,“ - pasakė bendraklasė Diana. O baidares, be jokios abejonės, imsime tas pačias – raudonąsias „Vista“. Mes jau gyvename kitos kelionės įspūdžiais...

REKLAMA

Baidarių „Vista“ nuoma. Adresas: Ąžuolų g.1 Varėna. Tel.: 861012672

Straipsnis ir nuotraukos Evelinos Diksaitės.

O čia mūsų ekskursijos akimirkos: