Adventas – žmogaus santykio su Kristumi apmąstymas

Advento metas – tai susimastymo, susikaupimo metas, kai iš naujo apmąstome, ką gero padarėme, ką turėtume savo gyvenime keisti, kaip turėtume gyventi toliau. „Priimkite vienas kitą, kaip Kristus mus priėmė Dievo garbei” (iš „Laiško romiečiams”, 15,7). Mes turime priimti vienas kitą, nes visi lyg viena šeima priklausome vienam Kristui, kuris mus atpirko savo krauju, kad turėtume amžiną gyvenimą. Turime priimti kiekvieną, koks jis bebūtų – su visomis jo ydomis, nes ir Kristus mus priėmė visokius. Ar visada skubame padėti kiekvienam, reikalingam mūsų pagalbos ne todėl, kad jis buvo geras ir malonus mums, bet todėl, kad taip liepia Kristus? Jei kiekvienas pagal išgales padėtume šalia esančiam vargingesniam, pastiprintume jį Dievo žodžiu, paguostume, daug šviesesnis būtų pasaulis. Nebūkime abejingi kito liūdesiui ir skausmui. Geriausias gydytojas ir guodėjas yra ir bus Jėzus Kristus. Be Kristaus pagalbos mes nepajėgtume užsigydyti savo nuodėmės žaizdų. Kaip dažnai, dairydamiesi, kas gelėtų mums padėti, ieškome greičiausiai lengviausiai pasiekiamos ir... laikinos pagalbos, užuot pabandę apsivalyti nuo pačios nuodėmės. Todėl ir nesulaukiame Jo pagalbos. Eik pas didįjį Sielų Gydytoją, išsakyk jam savo skausmus ir atiduok jam savo naštą. Tik atvėrę Viešpačiui širdį, išpažinę savo nuodėmes ir atgailaudami, tik pasiryžę jų nebekartoti, atversime savo širdis Dievo veikimui ir Jo malonei.

Kristus, Visatos valdovas, gimė tvartelyje tarp gyvulių. Nusižeminęs, prisiimdamas žmonių išvaizdą, jis taip parodė begalinę meilę jiems. „Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsybėse” (Evangelija pagal Joną, 12, 46).

Parengė tikybos mokytoja Virginija