Pėsčiomis ir baidare po Dzūkijos nacionalinį parką

  • Paskelbė :
  • Paskelbta: 2009-09-18
  • Kategorija: Renginiai

Pėsčiomis ir baidare po Dzūkijos nacionalinį parką

Rugsėjo 16 dieną mes – 8a klasės mokiniai - iškeliavome į pirmąją šių metų ekskursiją – po Dzūkijos Nacionalinį parką. Norėjome ne tik papramogauti, bet ir pamatyti bei šį tą daugiau sužinoti apie Dzūkiją. Apsilankėme Marcinkonių ir Zervynų kaimuose, kur draugiškai nusiteikusi gidė (beje, ji prasitarė, kad yra baigusi mūsų mokyklą) papasakojo mums apie šį smėlėtą kraštą, apie čia praslinkusius ledynus ir apie tai, ką tie ledynai mums paliko. Pasiklausyti išties buvo verta, nes informacija buvo pakankamai įdomi ir verta mūsų visų dėmesio.

Tačiau mes ne tik klausėmės, bet ir pamatėme tipiškas tiek išore, tiek vidumi dzūkų gyvenvietes, lankėmės ne viename muziejuje. Gidė mums pasakojo apie dzūkus, jų amatus ir įvairius įrankius. Ypač visus sužavėjo Čepkelių aukštapelkė. Gidė sakė, jog jeigu būtume milžinai ir prapjautumėme šį raistą pusiau, jis atrodytų kaip duonos kepalas. Keista, tiesa? Buvo įdomu sužinoti, kodėl šias vietoves dažnai aplenkia lietus, kodėl čia nevykdoma jokia žmogaus veikla, kodėl čia tiek retų paukščių, gyvūnų ar augalų rūšių. O įdomiausia buvo sužinoti, kur gyvena laumės? Vaikščiojome po pelkę, ir nors užėjo trumputis lietus, jis mums nesutrukdė domėtis čia augančia augalija ir grožėtis pelkę supančiu mišku...

O po tokio įtempto pusdienio, atėjo laikas papramogauti – plaukti baidarėmis. To mes labiausiai laukėme, o kaip stipriai apsidžiaugėme, kai pagaliau atvažiavome prie Ūlos upės. Tačiau mus apėmė dar didesnis džiaugsmas, kai atvežė ir baidares. Visos poros išsirinko tokios spalvos baidarę, kokios norėjo. Bet kai visi sulipome į baidares, mus apėmė ir šiokia tokia baimė: kas bus, jeigu įstrigsime ar baidarė apsivers? Tačiau tikrai nebuvo dėl ko nerimauti – visi puikiai įvaldėme plaukimą baidare. Ir nors kiekviena nuvirtusi šaka neleido prarasti budrumo, nes dažnai tekdavo įveikti nenumatytas kliūtis, pasitikėti savo partneriu ir kaskart atsakyti į klausimą: ar praplauksime? – viskas vyko buvo puiku.

Nors įveikėme apie dvidešimt kilometrų, plaukimas tikrai neprailgo, netgi atrodė keista, kad taip greitai priplaukėme prie Ūlos akies. Čia buvo pirmasis mūsų sustojimas. Apžiūrėjome aplinką, priėjome prie akies – iš žemės besiveržiančio šaltinio. Jis burbuliavo, o mes netgi bandėme medžio šakele patikrinti, ar jis gilus. Tačiau šaka vis smigo ir smigo. Čia pat perskaitėme, kas buvo parašyta ant šalia stovinčios lentelės. Žmonės sako: „Būgtai akis buvo dzidelė, kap ažarukas ir ty inpuolė jaucis. O išplaukė tas jaucis nat Daugų ažaran. Nuog to ir traukės, traukės, kol liko cik tokia akelė. “Dar truputėlį pasivaikščioję, ant žemės susėdome pietauti. Ir kai vėl sukaupėme naujų jėgų – kelionė tęsėsi. Tik šį kartą plaukėme didesnį atstumą. Bet ir ši kelio atkarpa mūsų nenuvargino. Buvome sutarę plaukimą baigti ties Trakiškėmis.

Po įspūdingos kelionės baidarėmis, prisėdome vienoje pavėsinėje ir valandėlę dalijomės plaukimo įspūdžiais (juk plaukėme tik po du ir gana dideliais atstumais vieni nuo kitų).

Tai štai tokie mūsų įspūdžiai iš kelionės po Dzūkijos nacionalinį parką.

P.S Tikimės, kad ir kitą kartą bus taip pat linksma, smagu, kaip ir šį. Norime visiems pasiūlyti apsidairyti po Dzūkiją, sužinoti daugiau apie mūsų kraštą, nes tai ne tik naudinga ir įdomu, bet ir labai smagu!

Reportažą iš kelionės parengė Evelina Diksaitė, 8a klasė

Nepamirškite padėkoti autoriui
Ankstesnės naujienos