Šventos mišios restauruotoje Mirono koplyčioje

  • Paskelbė :
  • Paskelbta: 2014-09-16
  • Kategorija: Renginiai

Skelbiame istorijos mokytojos Virginijos pranešimą, skaitytą Mirono koplyčios atidarymo metu.

Bukauciškių dvaras

Kiekviena tauta didžiuojasi savo krašto istorinėmis asmenybėmis, kurios savo darbus, savo energiją, gyvenimus skyrė tam, kad padėtų kurti laisvą ir nepriklausomą savo šalies gyvenimą, kad stiprintų krašto gerovę. Daug žymių įvykių ir brangių datų turime ir mes savo tautos ir valstybės gyvenime. Tarp jų - 1918 metų vasario 16-oji - mūsų valstybės atkūrimo diena. Visuomet prisiminsime savo tautos sūnus, kurie parengė ir pasirašė Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą.

Turbūt kiekvienos vietovės gyventojai didžiuojasi ir saugo atminimą tų mūsų šviesuolių, kurių gyvenimo kelias prisilietė prie jų gyvenamosios vietos. Daugų apylinkėse yra gražus Bukaučiškių kaimas. Jame nemaža laiko praleido vienas iš 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų, buvęs ministras pirmininkas, kunigas Vladas Mironas.

Esame prie nepaprasto grožio raudonų plytų koplyčios. Manoma, kad romantinio stiliaus su neogotikos elementais koplytėlės statyba buvo baigta XIX a. viduryje. Iš pradžių tai buvo dvaro koplyčia, todėl nenuostabu, kad jos rūsio šonuose buvo įrengtos nišos laidoti dvarininkams. Takas nuo koplyčios iki dvaro buvo apsodintas liepomis.

Padavimuose pasakojama, kad ant kalnelio, kol dar nebuvo pastatyta koplyčia, augo daug klevų, o tuose medžiuose gandrai buvo susisukę gausybę lizdų - jie saugojo paslaptinguosius ir šventus oro laiptus į dangų. Buvo tikima, kad tik dorų žmonių sielos galėjusios ten patekti.

Važiuojant link koplyčios galima pamatyti buvusio Bukaučiškių dvaro, priklaususio Vasasio 16-osios akto signatarui Vladui Mironui, išlikusią sieną. Čia tarpukario Lietuvoje lankėsi daug to meto žymių kultūros, visuomenės ir politikos veikėjų (tarp jų K. Petrauskas, A. Smetona, M.Mironaitė ir kt.)

Bukaučiškių II dvaras įkurtas XV a. pabaigoje. Paskutinis šios giminės dvaro savininkas - Antanas Dionisas Kozlovskis (1863 - 1932), gimęs ir miręs Bukaučiškėse.

Po jo mirties apleistą dvarą ir jo statinius perėmė valstybė ir skyrė Vladui Mironui už nuopelnus Lietuvos valstybei. Didelį indėlį į valstybės kūrimą ir lietuvybę įnešęs dvasininkas apsigyvenoBukaučiškėse.

Per kelerius metus V.Mironas atstatė apleistą ūkį, kuriam buvo prigijęs Mironiškių vardas.

Lietuvai lemtingais metais Vladas Mironas vėl buvo pašauktas dirbti Tėvynei - tapo ministru pirmininku. Per tuos metus, kai V.Mironas vadovavo ministrų kabinetui, Lietuvą užgriuvo daug negandų. Krizė vis gilėjo , kai 1939 metų kovo 22 dieną Lietuva, priėmusi hitlerinės Vokietijos ultimatumą, buvo priversta atiduoti Reichui vienintelį savo uostą ir visą Klaipėdos kraštą. Po šių tragiškų įvykių V.Mirono vadovaujamam devynioliktajam ministrų kabinetui beliko tik pasitraukti.

Daugiau į politiką V.Mironui grįžti nebebuvo lemta. Jis grįžo į savo dvarelį Bukaučiškėse, Netrukus Bukaučiškės lyg magnetas ėmė traukti senus kunigo bičiulius.

Kai 1940 metais iš Maskvos į Lietuvą buvo parvežta „saulė iš Rytų" ir suvaidintas okupacijos įteisinimas, naujai valdžiai lojalūs laikraščiai ėmėsi aprašinėti nepriklausomos Lietuvos politinius ir visuomeninius veikėjus. Narstė po kaulelį ir stengėsi įrodyti kokie jie niekšai. „Darbo Lietuvoje" netruko pasirodyti straipsnis „Kaip gyvena ponas Mironas". Reporteris iki Alytaus rajone, netoli Daugų, Bukaučiškių dvaro vartų (iškilmingai juos pavadinęs lenkiškai „bromu") atbirbino motociklu ir ėmėsi aprašinėti Vasario 16 dienos akto signataro, buvusio ministru pirmininku, kunigo Vlado Mirono dvarą.

Vartų stulpai mūriniai, apdengti skardos stogeliais. Ant vieno iš jų - nupieštas Vytis, ant kito - Gedimino stulpai. Pats dvaras buvo gražus, mūrinis pastatas, prieš kurį įrengta raudonų gėlių klomba. Įėjus į vidų pirmiausia buvo patenkama į nedidelį prieškambarį, iš kurio - į saloną. Jame stovėjo stalas, spintelė, žurnalinis staliukas, ant sienų kabojo paveikslai, pūpsojo virdulys ir keliolika minkštų kėdžių, tarp kurių viena supamoji. Gretimame kambarėlyje - dvi spintos. Viena stiklinėmis durelėmis, skirta knygoms, kita - įvairiems stalo indams.

„Visuose trobesiuose įvestas vandentiekis, elektra - žodžiu skoninga, patogu. Kieme matosi daug ūkiškų mašinų, kiek toliau ganosi olandų juodmargiai ir triūsia laukuose darbininkai". Praėjus dvaro medelyną, liepų alėja prieinama koplyčia, kuri ir šiandien džiugina ne vieno akį.

1940 metų reporteris spirgėjo nekantrumu ją pamatyti. Didžiausią įspūdį jam padarė, po koplyčia esančiame rūsyje kriptose palaidoti senieji dvaro savininkai Kazlovskiai ir čia padėta daugybė vainikų.

Ir kažin ar jau sužinojo, kad taip jam patikęs koplyčios rūsys ir kriptos apie 1979 metus ieškant aukso ir brangenybių buvo išplėštos, karstai atidaryti, žmonių kaulai ir vainikai išmėtyti šventoriuje. Vėliau neaiškiomis aplinkybėmis dingo koplyčios ąžuolinės durys, buvo pavogtas varpas.

Tik prabėgus geram dešimtmečiui buvo susirūpinta koplyčios tvarkymu: varine skarda uždengtas stogas, gražintos pavogtos durys, išvalytas rūsys ir sutvarkyta aplinka. Visi remonto ir tvarkymo darbai buvo baigti 1993 metais.

Kunigas 1940 m. rudenį buvo suimtas, bet 1941 m. vasarą vėl grįžo į Bukaučiškes.

Nepanoręs pasitraukti iš Lietuvos ir nuolankiai pasitikdamas savo lemtį, V.Mironas sakė trokštąs tik vieno - "atsigulti Lietuvos žemėje, kurios šiltą kvapą norėtų jausti". Sovietinė represijų mašina atėmė iš jo ir tokią galimybę. 1945 m. vasarį jau buvo išgabentas visam laikui.Nepriklausomybės Akto signataras ir buvęs ministras pirmininkas atgulė bendroje duobėje su kitais bevardžiais Vladimiro kalėjimo kaliniais. Paskutiniame 1952 metais rašytame malonės prašyme savo gyvenimą Vladas Mironas pavadino tragedija. Tai nėra vien nevilties ženklas nepelnytos žemiškos golgotos kelyje. Greičiau tai skaudus savo šalies, savo tautos, savo likimo apmąstymas.

Tas jausmas vedė kunigą Vladą Mironą tolyn ir gilyn, reikalavo daug ką sąmoningai suvokti, apsispręsti ar ir pasiryžti. Nes su tėvyne dažnu atveju susiję ne tiktai, kas didinga, bet kartais ir tai, kas komplikuota, tragiška ir skaudu.

Neįtikėtina, bet Mirono dvasioje gyvename. Pasirodo sąmonės negalima sunaikinti. Atmintis gyva ir ji veikia.

Dvaro istorija kur kas liūdnesnė. Po nacionalizacijos čia buvo įkurdintas arklių ir mašinų nuomos punktas. Po to prijungtas prie kolūkio „Laimė", tačiau laimės dvaro pastatui tai nelėmė. 1948 metais buvo padegtas kluonas, po truputį pradėtas griauti dvaro pastatas - kol galiausiai po plytą buvo ištąsytas po visą apylinkę

Linkiu visiems džiaugtis meile Tėvynei, ugdyti dvasią ir stiprinti ištvermę, būti psichologiškai ir fiziškai stipriems, turėti tikslą ir gerai nusiteikus siekti jo.

Istorijos mokytoja Virginija Svinkūnienė

Fotografavo Mokytojas Raimundas Jomantas

Nepamirškite padėkoti autoriui
Ankstesnės naujienos