Alytaus r. Daugų Vlado Mirono gimnazija

Rytoj – Laisvės gynėjų diena

  • Paskelbė:
  • Paskelbta: 2012-01-12
  • Kategorija: Renginiai
Sausio 13-oji – didinga ir gedulinga. Gynėjų aukos, tūkstantinė Lietuvos žmonių valia, pasiaukojimas, drąsa sudavė neregėtą smūgį imperijai ir totalitarizmui. Kiekvienais metais Švietimo ir mokslo ministerija kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru organizuoja nacionalinį mokinių konkursą „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“. Mūsų mokyklos gimnazistai beveik kasmet dalyvauja, yra pasiekę puikių rezultatų. Norime paviešinti ištraukas iš buvusios abiturientės Kristinos Gudaitytės darbo (ji buvo apdovanota III-ojo laipsnio diplomu) „Sausio 13-ąją prisimenant (pasakoja daugiškiai)“.

IŠTRAUKOS IŠ KONKURSINIO DARBO

SAUSIO 13-ĄJĄ PRISIMENANT (PASAKOJA DAUGIŠKIAI)


Yra Lietuvoje stipri pasipriešinimo dvasia, šimtmečiais grūdintas atkaklumas, garbės kibirkštis. Mūsų didžiausias ginklas - tautos dvasia, kurios jėgą lietuviai yra parodę Sausio 13-ąją ir kitais lemtingais atvejais.
Neišsigandusi okupacinės kariuomenės kulkų ir tankų vikšrų, Lietuva 1991 metais sausio 13-ąją visam pasauliui pademonstravo savo pasirinkimo stiprybę. Iš dengtų sunkvežimių iššokę desantininkai ir „Alfa" smogikai šaudė į žemę, orą, paskui - į minią. Tankai vikšrais traiškė žmones, šalia kaukė greitosios medicinos pagalbos automobilių sirenos. Nuo pabūklų trenksmo byrėjo namų langų stiklai. Už jų buvo žmonės - vaikai, seneliai, invalidai, nėščios moterys - ne didvyriai, bet pažymėti Sausio 13-osios ženklu. Kaip ir tie, kurie gynė bokštą. Sausio 13-osios žudynių organizatoriai iš kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę atėmė gyvybę, tačiau nesugebėjo atimti laisvės troškimo, giliai įleidusio šaknis į tautos sielą.
Turbūt daugelis dar prisimena, kaip tą kraupią sausio 13-osios naktį susijaudinusio diktoriaus balsas per Lietuvos radiją ištarė kruviną tikrovę apibūdinančius žodžius: „Čia Lietuvos radijas. Kalba Lietuvos radijas. Lietuvos Respublikos piliečiai, atėjo išbandymų metas. Tėvynei ir mums, jos piliečiams, kilo grėsmingas pavojus. Tarybų Sąjunga visa savo jėga ir klasta vėl, kaip ir 40-iais metais, kėsinasi į Lietuvos suverenumą, trypia jos žmonių laisvę ir orumą. Į mūsų namus ateina okupantai, jie puola..."
O po kiek laiko eterį apgaubė klaiki nežinios ir nerimo tyla...
Tačiau netrukus kitas balsas iš visos širdies skelbė: „Dėmesio! Kalba Lietuvos radijas! Kalba Lietuvos radijas! Pranešame, kad reguliariosios Lietuvos radijo programos grubiu karinės prievartos būdu nutrauktos. Apie tai informuojame Lietuvos žmones, Europos ir viso pasaulio tautas. Tyla eteryje ar svetimi balsai jame nereiškia, jog mes atsisakome savo siekių. Didžioji dauguma mūsų beginklės valstybės žmonių yra tvirtai pasiryžę žengti 1990 metų Kovo 11-osios dienos nubrėžtu keliu. Kreipiamės į visus, kurie mus girdi. Smurtu galima palaužti, užkimšti mums burnas, tačiau niekas neprivers išsižadėti Laisvės ir Nepriklausomybės!"
Ir visas pasaulis netrukus sužinojo apie Lietuvos tragediją.
DAUGIŠKIAI PRISIMENA

Tad mintimis noriu sugrįžti į tų lemtingų dienų verpetą ir pasklaidyti kruvinojo savaitgalio dienoraščio lapus, priminti, kai, užmiršę tarpusavio nesutarimus, savo ambicijas, lietuviai tapo vieninga tauta, susitelkė, kad pasiektų svarbiausią tikslą - išsaugotų Lietuvos Respublikos valstybingumą.
Pasakoja mano tėtis, Jonas Gudaitis, sausio 12-ąją dieną buvęs Vilniuje (gyv. Taikos g. Nr. 16): „Vilniuje buvau sausio 12-ąją dieną. Kartu su manim važiavo daug mano bendradarbių.
Kai žmonės važiavo į Vilnių, tai maždaug 15-20 km ruože iki miesto, OMON‘o kareiviai nepraleisdavo žmonių ir stabdė. Todėl vežėmės dvi vėliavas: Lietuvos ir Sovietų. Jei matydavom, kad stabdo rusų kareiviai, tai iškeldavom raudoną vėliavą ir tuomet mus praleisdavo. Taip elgėsi daugybė žmonių.
Tą dieną prie Aukščiausios Tarybos pastato jokių smurto, konflikto ženklų nebuvo matyti. Visi buvo laimingi, degė daug laužų, jaunimas šoko, dainavo. Visi žmonės buvo labai draugiški. Tie, kurie gyveno Vilniuje, kviesdavosi pas save į namus žmones, atvykusius iš tolimesnių miestų. Lietuviai dalijosi arbata, sumuštiniais.
Iš Vilniaus išvykome naktį, prieš kraupiuosius įvykius. Tik vėliau sužinojom, kad į miestą atvažiavo tankai su desantininkais.
Visus įvykius sekiau per televiziją, radiją. Sausio 13-osios naktį dar vyko transliacijos iš LRT patalpos. Ankstyvą rytą, teliko viena Eglė Bučelytė, kuri užsibarikadavo Lietuvos televizijos ir radijo pastate ir transliavo iki pat kariškių įsiveržimo. Tuomet transliacija pasibaigė, visur tvyrojo tyla. Tačiau tiesioginės transliacijos nutrūko vos kelioms valandoms. Kaunas perėmė transliacijas. Šis miestas ir vėl pagelbėjo visai tautai.
Lietuvių ryžtas ir drąsa išgelbėjo Lietuvos nepriklausomybę ir visam pasauliui parodė, kad vieninga tauta gali kovoti ir be ginklų."
Prisiminimais pasidalijo ir Petras Diksa (gyv. Krantinės g. Nr. 13): „Važiavau aš į Vilnių sausio 12-ąją su Antanu Laugaliu, a. a. Juozu Lučinsku, a. a. Juozu Puzonu, Jonu Ražanausku. Važiavome gal apie 18h. Kadangi buvo sausio mėnuo, tai tuo metu buvo jau tamsu. Gerai pamenu, kad oras buvo labai prastas, keliai buvo pasidengę ledu.
Mašiną palikome prieš tunelį, gerokai toli nuo Seimo rūmų ir TV bokšto. Mes prie Televizijos bokšto nebuvom, kur įvyko kraupiausi įvykiai, bet buvom prie Seimo rūmų. Buvo labai daug autobusų, žmonės atvažiavo iš įvairiausių miestų. Ir pačių vilniečių daug buvo. Prie Seimo rūmų žmonės buvo laimingi, šoko, dainavo, degino laužus. Vietiniai dalijo karštą arbatą, nes kieme buvo neigiama temperatūra.
Per langą, pasiėmęs garsiakalbį, kalbėjo V. Landsbergis. Jis prašė žmonių, kad šie nusiramintų, nenaudotų ginklų, neprovokuotų ir nepultų kareivių. Kalbėjo, kad Lietuva dabar yra okupuota, o šį karą laimėsim taikiai, nenaudodami ginklų.
Kiek vėliau į Seimo rūmus atvyko J. Paleckis ir kiti Seimo nariai. V. Landsbergis sušaukė juos į susirinkimą.
Visas žinias, naujienas pranešinėjo per radiją. Girdėjau, kaip važiavo tankai, bet jie nuvyko prie televizijos bokšto. Vėliau pasigirdo gal trys šūviai. Nusprendžiau, kad tai šaudo tankai prie televizijos bokšto. Tačiau šaudė tuščiais pabūklais, nes kitu atveju televizijos bokštas būtų buvęs nušluotas nuo žemės. Sprogimai buvo kurtinantys. Kareiviai kitus žmones daužė buožėmis. Buvo labai daug sužeistų. Per radijas girdėjom, kaip kalbėjo E. Bučelytė: „Girdžiu, kaip artėja, kareiviai jau daužo duris. Jie ateina. Jau, jau..." Ir tuomet ryšys nutrūko. Tačiau ilgai tyla netruko, nes visą darbą perėmė Kauno televizija.
Dar ką pamenu, tai, kad kunigas Grigas davė visiems žmonėms patepimą, o tie, kurie norėjo atlikti išpažintį, galėjo eiti pas jį.
Visur kaukė greitosios pagalbos sirenos. Vėliau tankai grįžo, važiavo per tiltą, tai žmonės, stovėję ant jo, pradėjo mėtyti plytas, akmenis. Stengėmės juos sutramdyti. Šaukėm, kad baigtų taip elgtis ir neprovokuotų desantininkų.
Kai grįžau namo, tai žmona pasakojo, kad vyresnioji dukra, kuri mokėsi Šiauliuose, vakare jai paskambino ir liepė įsijungti televizorių. Žmona, kai pamatė, kas vyksta Vilnuje, visą vakarą praverkė. Labai jaudinosi dėl manęs ir meldėsi, kad grįžčiau sveikas ir gyvas. O jauniausioji dukra tą dieną turėjo važiuoti su mokytojais ir kitais mokiniais į spektaklį „Spragtukas". Tačiau šis buvo atšauktas, o mažoji labai pyko ant visų, kad nepamatys spektaklio.
Daug žmonių buvo sužeista, nemažai ir žuvo, bet lietuviai pademonstravo savo drąsą. Nepabijojo stoti prieš tokią galingą valsybę ir atsilaikė prieš ją. Ne ginklu išsikovojo laisvę, bet vieningumu."
Savo prisiminimus pasakoja 1991 m. sausį prie Seimo rūmų budėjusi Ona Jonienė (gyv. Krantinės g. Nr. 11): „Vilniuje aš buvau nuo sausio 11 iki 13 dienos. Kai išgirdau, kad Gorbočiovas paskelbė ultimatumą Lietuvai, išsigandau, bet namo vis tiek nevažiavau.
Vilniuje aš buvau kartu su Antanu Laugaliu, a.a. Juozu Puzonu, a.a. Juozu Lučinsku, Asta Sakalauskaite.
A.Laugalis buvo pasiėmęs Lietuvos vėliavą, kurią davė laikyti man. Tai aš ją visą sausio 13-osios naktį ir laikiau. Stovėjau prie Parlamento rūmų, ten buvo daug fotografų ir žurnalistų. Kadangi stovėjau pačiame priekyje, laikiau vėliavą, tai mane daug kartų fotografavo ir mano nuotrauką išspausdino to meto žurnale „Šeima".
Buvo šalta, bet žmonės nesiskundė. Visi kantriai stovėjo prie valsybinių pastatų ir laukė, kas bus toliau. Aš nešiojau žmonėms arbatą, tačiau pati jos negėriau. Visą laiką kalbėjau rožinį.
Buvo daug tokių žmonių, kurie bandė visokiausiais būdais išprovokuoti muštynes, kiti - varė mus namo, keikėsi, bet mes niekur nesitraukėme. Tėvynės laisvė buvo brangesnė už viską pasaulyje.
Kai žmonės pradėjo rėkti, kad atvažiuoja tankai, tai visa minia pradėjo skanduoti: „Lietuva! Lietuva!". Ir taip būdavo kiekvieną kartą vos tik išgirdus, jog artėja tankai.
Viskas vyko labai greitai. Buvo labai didelis susišaudymas. Kai kurie žmonės sakė, kad šaudo mokomosiomis kulkomis, nes nori tik pagąsdinti, bet iš tiesų, kulkos buvo tikros.
Kai pranešė, kad jau yra žuvusiųjų, prie manęs vis dar linksminosi keletas jaunuolių. Jie turbūt negirdėjo pranešimo, o gal tiesiog negalėjo patikėti tuo. Aš liepiau jiems nebedainuoti, juk reikėjo gedėti tėvynės didvyrių ir dar labiau priešintis, o prireikus ir stoti į kovą dėl nepriklausomybės.
Po susišaudymo V. Landsbergis liepė moterims ir vaikams palikti aikštę, bet aš nesitraukiau ir sakiau, kad per mano vėliavą tankai nevažiuos. Be manęs aikštėje liko dar daug moterų bei vaikų. Pasitraukė tik labai maža dalis.
Kunigai atliko paskutinį patepimą. Buvome pasiruošę blogiausiam.
Mano sūnus - lakūnas. Jo uždavinys buvo nuskraidinti V. Landsbergį į saugią vietą. Tą naktį jis su kitais lakūnais budėjo ir laukė iškvietimo, bet to neprireikė.
4 valandą nakties V. Landsbergis visus politikus sušaukė į susirinkimą, kuriame turėjo nuspręsti, ar toliau priešinsis, ar pasiduos Lietuva. Ryte V. Landsbergis pasakė, kad jau turbūt rusų kareiviai nebepuls, nes pati tamsiausia paros dalis jau praėjo, o dažniausiai priešai puola tada, kai būna labai tamsu.
Namo važiavome apie 7 valandą ryto. Kelyje mus stabdė gal kokius tris kartus. Visą laiką reikėdavo išlipti iš mašinos, o kareiviai tikrindavo viską, kas tik jiems kėlė įtarimą. Liepdavo rodyti pasus. Tuo metu aš jau turėjau Lietuvos Respublikos pažymėjimą.(Kai norėjau pasidaryti pažymėjimą, galvojau, kad reikės ir nuotraukos, tai teko važiuoti į Alytų. Fotoateljė darbuotoja paklausė, kam man reikalinga ta nuotrauka. Kai pasakiau, jog noriu pasidaryti Lietuvos Respublikos pažymėjimą, ji mane net užsipuolė, pradėjo šaukti, kad Lietuva neatgaus nepriklausomybės, bet aš reikalavau, jog fotografė padarytų nuotrauką. Ji padarė, tačiau labai negražią. Bet iš tikrųjų nuotraukos net neprireikė).
Mano vyras buvo likęs namuose ir per televiziją stebėjo visus įvykius. Kai pranešė, kad yra žuvusiųjų, o tarp jų viena moteris, pagalvojo, kad nužudė mane. Tą patį pagalvojo ir antrasis sūnus. Jis tada gyveno netoli Vilniaus. Vos tik išgirdęs apie aukas, labai išsigando ir apie 20 km bėgo iki Vilniaus manęs ieškoti. Vėliau jis man papasakojo, kad tada, beieškodamas manęs, susipyko su kareiviais ir netgi parodė jiems špygą. Aš jį išbariau. Kai dabar pagalvoju, tai už tokius dalykus jį galėjo nužudyti.
Po to susišaudymo mes su A. Laugaliu dar du kartus buvom nuvažiavę į Vilnių. Tada žmonių jau nebuvo tiek daug. Vaikščiojo daug provokatorių, kurie apsimetinėjo lietuviais. Buvo prisisegę Lietuvos vėliavėles, bet spalvos išdavė, jog jie provokatoriai (vėliavėlės žalia spalva buvo per tamsi). Jie vis kartojo, kad eitumėm namo, nes Lietuva niekada neatgaus laisvės, kad mes čia tik be reikalo stovim. Bet aš liepiau, jog jie liautųsi taip kalbėję ir pasakiau policijai, kad tuos žmones suimtų. Policija juos suėmė, tačiau po kelių valandų aš juos vėl mačiau laisvus.
Sausio 15 d. žmonės lauže, prie Seimo rūmų, degino savo karinius bilietus ir garbės raštus. Aš budėjau prie to laužo, kad kas nors nepaimtų dar nespėjusių sudegti dokumentų ir nepanaudotų blogiems tikslams.
Visas tas dienas aš negalėjau ramiai miegoti, todėl buvau labai pavargusi. Prie Mažvydo bibliotekos buvo sustatyti suoliukai, galvojau, kad pamiegosiu ant jų, nes jau nebeturėjau jėgų. Tačiau paskui pamaniau, jog gali ateiti kareiviai ir man ką nors padaryti, todėl nemiegojau.
Po tų tragiškų įvykių žmonės rinko aukas žuvusiųjų laidotuvėms. Aš tada daviau 25 rublius. Bet dabar abejoju, ar žuvusiųjų artimieji gavo tuos pinigus.
Tada Lietuvai buvo labai sunkus metas. Atrodė, neįmanoma tokiai mažai šaliai išsivaduoti iš slibino gniaužtų. Bet žmonės nenuleido rankų ir pasiekė savo tikslą."
Savo prisiminimais pasidalijo prie Seimo rūmų budėjęs Antanas Laugalis (gyv. Ežero g. Nr. 17): „Prasidėjus neramumams, Vilniuje aš buvau tris naktis: sausio 11-13 dienomis. Naktį budėjau Vilniuje, dieną grįždavau namo, į Daugus, išsimiegodavau ir vėl važiuodavau atgal į Vilnių. Važiavau kartu su zakristijonu a. a. Juozu Puzonu, a. a. Juozu Lučinsku, Ona Joniene.
Pirmomis dienomis nesimatė jokių būsimos agresijos ženklų, todėl visi linksminosi, buvo daug koncertų. Ypatingai buvo daug jaunimo. Jie visus kvietė šokti, dainuoti.
Prie Seimo rūmų vyrai smeigė ant iešmų karinius bilietus. Ir aš savo bilietą ten palikau, todėl dabar į pensiją eisiu dvejais metais vėliau.
Tuo metu aš buvau Daugų miesto deputatas, todėl sausio 12d. mus, Daugų miesto deputatus (mane, Albiną Barniškį, Antaną Petušką, Juozą Židžiūną, Juozą Lučinską, Petrą Diksą), paskyrė budėti ir palaikyti tvarką prie Seimo. Mums davė žalius raiščius, kuriuos reikėjo užsirišti ant rankos. Mes išsiskyrėme iš tūkstantinės minios, buvome šiek tiek „viršesni" už paprastus, ten budinčius žmones. Mums buvo paskirta tam tikra teritorija, kurioje prižiūrėjome tvarką.
Sausio 12 d. kartu su mumis į Vilnių važiavo Daugų vidurinės mokyklos mokinė Asta Sakalauskaitė. Tuo metu aš buvau vargonininkas, todėl bažnyčioje choristams papasakojau, kad Vilniuje vyksta labai gražūs koncertai, kaip ten linksma. Asta paprašė, kad ir ją kartu pasiimtume.
Viskas prasidėjo šiek tiek netikėtai sausio 12 d., apie 22 valandą. Iš pradžių pranešė per radiją, kad sovietų desantininkai įžygiuoja į Vilnių. Tūkstančiai žmonių gyvu žiedu apsupo Seimą, Vyriausybę ir Televizijos bokštą. Po kiek laiko ėmė trūkinėti radijo ir televizijos ryšys, nes apie 2 val. nakties sovietų tankai, nekreipdami dėmesio į žmones, važiavo link Televizijos bokšto ir jį užėmė. Tą naktį ir įvyko ta kraupi tragedija, pareikalavusi aukų. Bet žmonės niekur nesitraukė. Jie tapo dar vieningesni.
Prasidėjus šturmui, nutilo visos dainos, baigėsi šokiai ir koncertai. Buvo garsiai kalbamas rožinis, giedamos giesmės (ypač šv. Mergelės Marijos). Gausiai meldėsi kunigas A. Keinas. Aš jį pažinojau , nes vaikytėje, kai buvau 6 klasėje, mokiausi groti jo bažnyčioje, Valkininkuose. Minioje man teko susidurti su juo akis į akį, kunigas buvo labai malonus.
Per mikrofoną šnekėjo kunigas Grigas (vardo neprisimenu) ir davė visuotinę išpažintį (tokia išpažintis duodama, pavyzdžiui, prieš karą, kai manoma, jog žus daug žmonių).
Tankai apsupo Seimą, bet iki pat jų negalėjo privažiuoti, nes rūmus, kaip ir kitus valstybinius pastatus, buvo apsupę daugybė žmonių.
V. Landsbergis per mikrofoną visus ramino, prašė nepasiduoti provokacijoms. Todėl visi žmonės sutūpė aplink Seimo rūmus ir susikabino už rankų, kad provokatoriai nepraeitų. Pačiame Seime buvo daug gynėjų, o taip sutūpdami mes jiems padėjome. Gynėjai būtų turėję daugiau laiko pasiruošti kovai, jei kartais to būtų prireikę.
Per garsiakalbius visą laiką buvo pranešama, kiek žmonių žuvo, kiek jų sužeista.
Namo važiavome, kai jau viskas buvo aprimę, apie 13 valandą.
Dar vienas įsimintinas įvykis mums nutiko grįžtant namo. Mus sustabdė OMON‘o kareiviai. Jie liepė man ir O. Jonienei išlipti iš automobilio, įrėmė mums į krūtines automatus ir liepė atidaryti automobilio bagažinę, ten nieko neradę liepė parodyti pasus. Jonienė jau turėjo Lietuvos piliečio pažymėjimą (juos dar tik buvo pradėję išduoti), kareivis nieko nesuprato, kas ten parašyta (viskas buvo parašyta lietuviškai). Jis susinervino ir nusikeikė. Bet, nieko įtartino ar provokuojančio neradę, kareiviai mus paleido.
OMON‘o kareiviai (sovietų desantininkai) buvo labai nemalonūs. Su žmonėmis jie elgėsi labai šiurkščiai: juos stumdė, stengėsi išprovokuoti muštynes, kad galėtų pradėti ginkluotą kovą.
Keista buvo tai, jog net ir sausio 13-osios naktį niekas nejautė baimės. Meilė tėvynei ir ryžtas buvo daug stipresni. Žmonės tikėjo, kad atgavus nepriklausomybę gyvenimas bus daug geresnis. Visur tvyrojo neapsakoma vienybė. Tą jausmą netgi sunku nupasakoti žodžiais. Kad suprastum ten buvusių žmonių ryžtą ir drąsą, patirtus išgyvenimus, reikia pačiam visa tai pajusti."
Asta Sakalauskaitė, dabar jau Juozapavičienė, (gyv. Krantinės g. Nr. 27) pasakoja: „Buvau dar paauglė, 15-ikos metų. Važiavau su p. A.Laugaliu ir p. O. Joniene. Labai norėjau dalyvauti istoriniuose įvykiuose.
Prie pačio televizijos bokšto mes nebuvome. Kas išliko atmintyje būtų tai, kad buvo daug žmonių, jie visi buvo vieningai nusiteikę, pakilios nuotaikos.
Apie vidurnaktį pradėjo važiuoti tankai. Buvo siaubinga. Jie važiavo tiesiai ant žmonių. Kunigas per mikrofoną suteikė visiems žmonėms paskutinį patepimą. Kadangi buvau nepilnametė, o p. A. Laugalis norėjo mane saugiai pristatyt namo, man liepė sėdėt mašinoj. Aš likau viena, o mašina stovėjo beveik po tiltu, kuriuo važiavo ir važiavo tankai. Aš jau maniau, kad p. A.Laugalis ir p. O. Jonienė nebesugrįš.
Visa tirtėjau iš baimės. Būdama dar vaikas, supratau, kas yra karas."
Mokytoja Marytė Ivanauskienė (gyv. Ežero g. Nr. 17) dalyvavo Sausio 13-osios aukų laidojime. Ji pasakoja: „ Šias dienas labai gerai prisimenu. Sausio 12-ąją dieną aš ir mokytoja Onutė Sinkevičiūtė su mokiniais turėjome vykti Vilnių, į operos ir baleto teatro spektaklį „Spragtukas". Tačiau ryte man paskambino ir pasakė, kad spektaklis atšaukiamas.
Tą naktį O. Sinkevičiūtė atėjo pas mane į namus. Mes visą naktį sėdėjome kartu ir sekėme visus įvykius per radiją. Buvau pašiurpus. Tais laikais bažnyčia nebuvo labai svarbi žmonių gyvenime, tačiau visi rinkosi į ją. Net visą naktį joje degė šviesos, žmonės rinkosi ir meldėsi. O kitą dieną per Daugų miestelį važiavo tankai. Tikriausiai iš Alytaus. Važiavo net per patį miestelio centrą tam, kad įbaugintų žmones. Garsas buvo siaubingas.
Aš ir dar kelios mūsų mokyklos mokytojos važiavome į Sausio 13-osios aukų laidojimą. Žmonių buvo labai daug. Šie šiurpūs įvykiai palietė kiekvieną. Buvau pačioje arkikatedroje. Savo didvyrių laidoti suvažiavo visa Lietuva. Kadangi buvo labai daug žmonių, aš pagalvojau, kad negebėsiu net prie kapų prieiti, tai kai išnešė aukas, aš nėjau ant kapų, o nuėjau prie Seimo rūmų. Pamenu, kad visas kelias buvo išdėliotas įvairaus dydžio žvakutėmis abiejose kelio pusėse. Labiausiai nustebino tai, kad visai nepažįstami žmonės atrodė tokie artimi, lyg pažinotume vieni kitus jau seniai. Vietiniai atvykėlius vaišino sumuštiniais, arbata.
Džiugu, kad žmonės nebuvo abejingi, susitelkė ir drąsiai žengė į priekį." BANDYSIU APIBENDRINTI

Turbūt aš pati paklausta apie tuos kruvinuosius įvykius atsakyčiau tik tai, ką žinau iš istorijos pamokų, mokytojų, tai yra, įvardinčiau tik faktus. Kai vyko žiaurūs Sausio 13-osios įvykiai, kai žmonės kovojo dėl savo tėvynės Lietuvos, manęs dar net nebuvo. Niekada nežinojau, ką reiškia gyventi nelaisvėje, būti varžomai, jausti pavojų.
Apibendrinimui, man atrodo, labiausiai tiktų internete surastos nežinomo autoriaus mintys: „Kas mes būtume be Sausio 13-osios? Beveidė minia, klajojanti supermarketų dykvietėm, išplėstais vyzdžiais, reginčiais vien savojo ego sukurtus miražus... Kas mes būtume be jų, beveik bevardžių kraujo lašo, pakrikštijusio mūsų sielas amžinam buvimui - prieš mane ir po manęs... Kokia trumpa mūsų atmintis - ar galime greitosiomis pasakyti nors vieną vardą ar pavardę žuvusiojo Sausio 13 - ąją? Greitosiomis pasakyti, įvardinti.
Kas mes būtume be jų vėlių nešamos vėliavos - geltonos, žalios gyvybės ir raudono kraujo spalvų? Be šitos iš istorijos glūdumų išnyrančios ir miglotos ateities ūkuose ištirpstančios vėlių procesijos - kas mes būtume?
Ir išvis ar būtume?" Manau, pasakyta labai tiksliai.
Kai išklausiau tiek pasakojimų, išgirdau daug įdomių ir reikšmingų detalių, tiek jausmingumo ir meilės Lietuvai, žodis
Laisvė įgavo kitą prasmę. Džiaugiuosi, kad lietuviai nepabūgo ir kovojo prieš sovietus, visam pasauliui nusiuntė žinutę, kad lietuviai yra vieningi, ryžtingi ir drąsūs. Visiškai sutinku ir su Lietuvos himno autoriaus V. Kudirkos žodžiais, kad „ne tas yra galingas, kuriojo galybė,>...< kurio galią skelbtų griuvėsių daugybė, sudegintų turtų, žmonių nužudytų."
Turiu būti dėkinga visiems, gynusiems Tėvynę, paaukojusiems savo gyvybę už tai, kad niekad nemačiau nelaisvės, gimiau ir augau nepriklausomoje Lietuvoje. Aš galiu tik didžiuotis, kad mano Tėvynė yra Lietuva.

Nepamirškite padėkoti autoriui
Ankstesnės naujienos
  • Elektroninis dienynas
  • Tėvams
  • Mokiniams
  • Mokytojams
Pamokų laikas
Pertrauka
  • 1. 08.00 - 08.45
  • 2. 08.55 - 09.40
  • 3. 09.50 - 10.35
  • 4. 11.05 - 11.50
  • 5. 12.00 - 12.45
  • 6. 12.55 - 13.40
  • 7. 13.50 - 14.35
  • 8. 14.45 - 15.30
Iki atostogų liko
  • dien.
  • val.
  • min.
  • sek.
Socialinio ir emocinio ugdymo programa finansuojama projekto „Saugios aplinkos mokykloje kūrimas II" Nr.09-2.2-ESFA-V-729-03-0001 lėšomis