Kelionė į Anykščių kraštą

  • Paskelbė :
  • Paskelbta: 2010-12-21
  • Kategorija: Renginiai

Kai dienos trumpėja, kai rutina sekina, kai norisi kažko nepatirto, nepaprasto, ypatingo, tada geriausia keisti vietą – keliauti. Galbūt atsitiktinumo vedami, o galbūt taip jau Dievulis viską iš anksto buvo suplanavęs, kad Daugų Vlado Mirono vidurinės mokyklos mokytojų kelionė į Anykščių kraštą išpuolė paskutinį Advento sekmadienį, kai dega paskutinė vainiko žvakė ir susikerta visi metų laikai. Šios kelionė metu mokytojai daug pamatė, sužinojo, susitikę su kolegomis, pasitikrino, ar dirba panašiai, o gal kai kur sekasi ir geriau, o gal kai kur dar reikia ir pasitempti, pasivyti, padiskutavo apie problemas, iššūkius, sėkmę. Taigi prasiblaškymas, vietos pakeitimas, pasisėmimas gerų emocijų visiems išėjo tik į gerą.

Kvalifikacinė programa su PLIUSO ženklu

Anykščių kraštas, kaip teigė visos kelionės metu mus lydėjusi gidė, ypatingas. Nepaprastai graži gamta, daug ežerų, todėl dažnai šis kraštas lyginamas ir su Suomija, ir su Šveicarija. Administracinis centras Anykščiai, per rajoną teka Šventoji su savo intakais (pavadinimas kilęs visai ne iš žodžio „šventas“, o iš žodžio „šviesus“. Šventoji – šviesi upė). Čia, šiame nuostabiame krašte, daugiau nei 250 kultūros paminklų, 76 ežerai, iš jų didžiausias Rubikių, turintis 16 salų. Daug piliakalnių, „Laimės žiburys“, Puntuko akmuo, savo bokštų aukščiu išsiskirianti Anykščių bažnyčia, poeto Antano Baranausko apdainuotas Šilelis, siaurasis geležinkelis, žmonių švelniai vadinamas „siauruku“. Taigi apibendrinant būtų galima pasakyti, kad Anykščiai – poetų, vyno, ežerų ir pilkapių kraštas.

Susitikimas Antano Vienuolio gimnazijoje

Mus, atvykusius į šią gimnaziją, pasitiko direktorė Irena Andrukaitienė, mokyklos internetinio puslapio žurnalistės. Mokytojų kambaryje prie apskrito stalo direktorė pristatė savąją mokyklą – keletą žodžių apie jos istoriją, vardą, gimnazijos statusą. Pasidžiaugė, kad daug nuveikta patyčių srityje. Ši veikla viena iš prioritetinių, per keletą paskutinių metų patyčių sumažėja po 3 procentus kasmet. Tai didelis pasiekimas,- kalbėjo direktorė. Ši gimnazija ypatingą dėmesį skiria gabių mokinių ugdymui, ir jiems tai puikiai sekasi. Apie 33 procentus visų prizinių vietų rajone mokiniams pavyksta laimėti beveik kasmet. Taip pat didelį dėmesį gimnazija skiria projektiniai veiklai, tradiciniams renginiams. Ypač sužavėjo jų gebėjimas švęsti valstybines šventes – Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją. Idėjos labai originalios, telkiančios visą mokyklos bendruomenę. Gimnazistai turi ir nepriklausomą internetinį puslapį, jo adresas

www.avginfo.lt. Po pristatymo šiek tiek diskutavome apie nesibaigiančią švietimo reformą, apie skaudulius – mažėjantį mokinių skaičių, tuštėjančias patalpas, išgrynintas gimnazijas. Mokyklų direktoriai apsikeitė suvenyrais, pasižadėjo bendradarbiauti, būti partneriais rengiamuose projektuose. Mūsų mokyklos direktorius Almantas Jakimavičius, įteikdamas raktų pakabuką su mokyklos simbolika, šmaikštavo: „Jeigu pamesite raktus, nesijaudinkite, mes juos grąžinsime”. Po jaukaus pasibuvimo apžiūrėjome mokyklos patalpas, atsisveikinome ir keliavome toliau.

Apsilankę Antano Vienuolio gimnazijoje dar kartą galėjome save įvertinti ir įsivertinti. Tokie susitikimai iš tiesų labai naudingi. Pasisėmę idėjų, galėsime jomis dalintis su savais mokiniais.

Laiptais į LAIMĖS ŽIBURĮ

“Visi sugalvokite norą”,- ragino kelionės gidė. “Sugalvoję apie jį nuolat mąstykite, mąstykite, kai kopsite laiptais”,- vėl ragino ji. Ir galiausiai, kai jau įveikėme visus 90 laiptelių, liepė nuo šios minutės pradėti „dirbti“ – nukreipti pirmiausia mintis, o grįžus ir veiksmus, kad svajonės taptų tikrove. „Tik tada jūsų svajonės išsipildys“ – sakė ji.

Nežinau, ar mūsų norai, viltys ir troškimai išsipildys. Bet apie tai svajojome, regis, visi. Jau gražu, kad svajojome. Esame dėkingi šiam kraštui už viltį, paliktą pačių gražiausių švenčių išvakarėse...

Tiesiog „siaurukas“

Nuvykus į geležinkelio stotį mus pasitiko charizmatiškasis gidas. Nors jau temo ir šalo, jis nestokojo energijos ir labai linksmai pristatė ekspozicijas. Anykščių geležinkelio stotis – unikalus XIX –XX amžiaus technikos, architektūros ir kultūros paminklas. Todėl visai neseniai, parėmus Europai, buvo pastatytas modernus paviljonas riedmenims eksponuoti, suremontuoti įvairių tipų vagonai, garvežys. Prekių sandėlyje eksponuojami kelionės reikmenys, žibintai, švilpukai, įspūdingos, visą ekskursiją galinčios pasverti svarstyklės, signalinės ryšio priemonės.

Nors išjudinti siaurojo traukinio mums nepavyko, tačiau paspoksoti ir pasiklausyti tikrai buvo ko. Žinoma, viskas dar prieš akis – reikia, kaip sakė gidas, nei daug, nei labai mažai - pinigų. „ Norite vaišių – mokėkite, norite, kad pusiaukelėje užpultų plėšikai, - dar teks pridėti... ir t.t.“,- juokavo, bet kartu ir reklamavo siaurojo traukinio privalumus gidas. Manau, kad nors vienas iš keliavusių tikrai išmėgins šią pramogą.

Apibendrinimas

Žmogus aktyvus ir nerimstantis, nuolat ieškantis, pasineriantis į savas mintis, į kitas erdves. Trokšta keistis ir keisti. Jei ne vietą, tai bent atitrūkti nuo jos laikinai. Nepakartojama žmogaus augimo versmė – kelionė. Kelionė į save.

Gražus tas mūsų kraštas, iš tiesų dar daug ką ir savojoje žemėje reikėtų aplankyti.

P.S.

Už kvalifikacinę programą esame dėkingi Alytaus rajono švietimo ir pedagoginės psichologinės pagalbos centrui, jos direktorei Linai Andrulevičienei, mūsų mokyklos direktoriui Almantui Jakimavičiui.

Kelionės pradžiaSusitikimas Antano Vienuolio gimnazijoje„Laimės žiburys“Kulinarinis paveldas„Siaurukas“

Nepamirškite padėkoti autoriui
Ankstesnės naujienos