Susipažinkime: menininkė Sigutė Ach

Paslaptinga ir naivi, poetiška ir šviesi, elegantiška ir šiek tiek aikštinga – tokia yra dailininkės Sigutės Ach kūryba. Vakar ir pati menininkė, iš anksto pakviesta bibliotekininkės Linos, būrelio Knygų mylėtojai narių, lankėsi mūsų mokykloje. Ją pasitiko graži iliustracijų paroda, dėmesys ir gausus būrys mokinių, mokytojų – jos talento gerbėjų. Susitikimą finansiškai parėmė verslininkas Albinas Zavadzkas.

Apie dailininkę, knygų vaikams iliustruotoją, rašytoją, leidyklos „Nieko rimto“ sielą...

Sigutė Ach – viena žymiausių vaikų knygų iliustruotojų Lietuvoje, pati parašiusi dvi paveikslėlių knygas vaikams: „Ambrozijus, Purkius ir angelas“, „Ambrozijus pradeda pirmas“. Jos kūrybos pasaulis – niekad nesibaigianti vaikystė. Už kiekvieno kelio vingio skaitytojo ar žiūrinčiojo į iliustraciją laukia mažas stebuklas. Šviesios kaip giedriausia vasaros diena akvarelės, plonytė plunksnos brėžiama linija susipina su pasakiškomis gėlių, širdelių, obuoliukų girliandomis, ūksmingų medžių pavėsyje ilsisi angelai, katinai, jaukius pilies bokštelius primena mažyčiai nameliukai.

Tarp kitų rašytojų iliustruotų knygų yra ir vaikų pamėgto Vytauto V. Landsbergio „Arklio Dominyko meilė“, Pelytė Zita“, „Berniukas ir žuvėdros“ir kitų talentingų Lietuvos ir užsienio kūrėjų knygelės.

Sigutė Achužtikrintai kuria „lengvumo būti“ filosofiją, piešia sparnus, kad ir mes jais galėtume pakilti gyventi ir džiaugtis. „Mano tyla tai – tik Dievo kvėpavimas, kai užmerkiu akis – tai vis atmerkiu jausmus. Taip gimsta pirmieji sielos portretai, būsenų portretai, svajonių portretai“,- prisipažįsta menininkė.

Apie šiltą susitikimą...

„Kaip sportininkas kiekvieną dieną mankština raumenis, taip menininkas kiekvieną dieną turi lavinti vaizduotę,- tokia paprasta tiesa dalijosi dailininkė Sigutė Ach. Ji pakvietė visus salėje sėdinčius žiūrovus pabandyti pasinerti į paslaptingą vaizduotės pasaulį. Sunku buvo mums, įpratusiems prie televizoriaus, kompiuterio ekrano, savo vaizduotėje kurti vaizdinius ir dar spalvotus! Dažno salėje sėdinčio vaizduotės ekranas taip ir liko juodai baltas. Visai kaip ir gyvenime. Dažnas iš mūsų net nepastebime Pasaulio grožio, jo spalvingumo. Dar dažniau gėrio, sklindančio iš kito. O juo spinduliuote spinduliavo menininkė.

„Nenusiminkite. Vaizduotę lavina ir knygų skaitymas. O knygos, kaip ir žmogus, turi savo veidą. Galima būtų sakyti, kad sielą, tačiau taip sakyti būtų pernelyg pakilu“,- tęsė dailininkė.

Kai jau vieni kitus po truputėlį ėmėme geriau pažinti, Sigutė Ach dar kartą pakvietė paeksperimentuoti. Ant molberto popieriaus lape palieta akvarelė turėjo įaudrinti mūsų vaizduotes. Į sceną kilo mokiniai ir pasakojo, ką mato toje rausvai oranžinėje dėmėje. Vieniems tai buvo panašu į spalvotą kiaušinį, liūtuką, kūdikį, kitiems – pelę, katiną, boružę, dar kitiems – į širdį ar siūlų kamuolį... O tuo metu dailininkės ranka popieriaus lape kūrė savąjį vaizdinį – linksmą ir nuotaikingą Boružę – Dievo karvytęJ

Taigi turbūt kiekvienas, atėjęs į šį susitikimą, suprato, kad dailininkas knygas skaito vaizdų akimis. Suprato, kad knygai tikrai labai svarbi išvaizda – viršelis, svarbios ir iliustracijos. Todėl menininkė pakvietė mus visus pamąstyti ir atsakyti į du labai paprastus iš pirmo žvilgsnio klausimus: Ką veikti? Ir Ką daryti, kokį sprendimą priimti? Jeigu šiuos klausimus mes sau užduosime kiekvieną dieną ir pabandysime surasti atsakymus, tada, galima sakyti, „suradome laimės receptą“. Pasakysiu kitaip: laimingo gyvenimo receptą.

P.S. Pamąstykite ir kiekvienas suraskite savąjį atsakymą į šį klausimą. Kaip manote, ar drąsu, nuoširdu, o gal naivu atverti savąjį pasaulį kitam? Taip plačiai. Ir visą.

Atsakymas: Man gera, kad Sigutės Ach pasaulis yra.

Susitikimo vaizdiniai (Miglės Kartanaitės):