Išnykusių Daugų apylinkių dvarų pėdsakais

  • Paskelbė : Jurga Diksienė
  • Paskelbta: 2018-11-14
  • Kategorija: Aktualijos

Dar tarpukariu Daugų apylinkėse buvo nemažai didesnių ar mažesnių, mūrinių ar medinių, dvarų. Šiandien nėra išlikusio nei vieno. Kadangi Daugų gimnazija puoselėja Vasario 16–os akto signataro, kunigo Vlado Mirono atminimą, tai bene kiekvienas gimnazistas žino, kur buvo Vlado Mirono dvaras. Bukaučiškių II kaime buvęs dvaras sunaikintas sovietmečiu. Buvusį grožį liudija tik romantikos ir neogotikos stilių požymių turinti koplyčia.

Lydimos Daugų seniūnės pavaduotojo, istorijos entuziasto Algirdo Marčiukonio,  Daugų gimnazistė Greta Jarmalavičiūtė ir mokytoja Virginija Svinkūnienė aplankė kitų, taip pat jau išnykusių, dvarų vietas. Pravažiavus poetės Onės Baliukonės tėviškės sodelį (sodyba neišlikusi), atvykstama į Bukaučiškių I kaimą, kur iš Filomenos Malinauskaitės dvaro likusi tik ,,ledaunė“ (pastatas, kuriame ant sukrautų ledo luitų saugojo maisto produktus) ir rūsio fragmentai. Daugiau jokių buvusio dvaro pėdsakų nėra. Iš Bukaučiškių I kaimo, apžiūrėjus buvusią tarpukario mokyklą, pasigrožėjus Abistos upelio užtvanka nuvažiuojama į Rodžios dvarvietę.  Rodžios dvaro centrą iki sovietmečio valdė Henrikas ir Konstancija Vasiliauskai. Paties dvaro nėra, tik pamatų, alėjos fragmentai bei išlikę ,,ledaunė“ ir kumetynas. Važiuojant iš Rodžios į Daugus, dešinėje yra keliukas tarp Gilio ir Mainios ežerų. Juo privažiuojama prie Juozapavos dvarvietės. Dvaras priklausė Vladislovui Golšteinui. Iš dvaro likę tik laiptų ir alėjos fragmentai, šulinys. Ant laiptų pastatytas paminklas Dzūkų rinktinės Geležinio vilko grupės partizanams, čia žuvusiam grupės vado pavaduotojui Kostui Mačioniui-Žvalgui ir gretimame Atžalyno kaime žuvusiam  Juozui Vadeckui – Tarzanui.

Apima keistas jausmas vaikštant išnykusių dvarų vietovėmis. Dvarai visada įsivaizduojami su įmantriomis detalėmis, simbolizuojančiomis didybę,  o štai čia atvykę randame vos kelias, apsamanojusias išnykusių dvarų detales. Žiūrint į seną šulinį ir šimtamedžius medžius galvoje kyla daug klausimų: kaip tie dvarai atrodė, kas ir kokie buvo jų savininkai, kokios veiklos čia vyko? Visų dvarų griuvėsiai apgaubti paslaptimi ir tai tik dar labiau skatina jais domėtis. Tokios ekskursijos kaip ši, primena, kad istorija bus gyva tol, kol ją minėsime, kad labai svarbu yra išsaugoti kultūrospaveldą ir minėti Lietuvai svarbias datas.

G.Jarmalavičiūtė

 V.Svinkūnienė

Nepamirškite padėkoti autoriui
Ankstesnės naujienos